Kiaulpienės sode atrodo nekaltai tik tol, kol jų nedaug. Vos praleidus kelias savaites, geltoni žiedai virsta pūkais, o piktžolės pasklinda po visą veją ar daržą. Didžiausia klaida – nuskinti tik lapus ar žiedus, paliekant šaknį žemėje. Būtent ji leidžia kiaulpienei vėl ataugti, todėl veiksmingiausias būdas yra šalinti augalą kartu su visa šaknimi.
Kodėl kiaulpienės taip greitai užvaldo sklypą
Kiaulpienė nėra paprasta piktžolė, kurią užtenka kartą nupjauti. Ji turi stiprią liemeninę šaknį, kuri giliai įsiskverbia į dirvą. Jei išraunama tik antžeminė dalis, augalas dažnai greitai atsigauna ir vėl išleidžia lapus.
Būtent dėl to po vejos pjovimo gali atrodyti, kad kiaulpienių sumažėjo, bet po kelių dienų jos vėl matomos tose pačiose vietose. Pjovimas pašalina žiedus ir lapus, tačiau neišsprendžia pagrindinės problemos – šaknis lieka gyva.
Dar viena bėda – kiaulpienių sėklos. Jei augalas spėja pražysti ir subrandinti baltus pūkus, vėjas jas išnešioja po visą sklypą. Tada kitą sezoną piktžolės gali pasirodyti jau ne viename kampe, o visoje vejoje, tarp lysvių, prie takelių ir gėlynuose.
Todėl kovą su kiaulpienėmis reikia pradėti ne tada, kai jos jau išbarstė sėklas, o tada, kai pasirodo pirmieji lapų skrotelės ir žiedpumpuriai. Kuo anksčiau išimama šaknis, tuo mažiau darbo laukia vėliau.
Paprastas įrankis, kuris padeda pašalinti ne viršūnę, o šaknį
Vien rankomis išrauti kiaulpienę dažnai sunku. Lapai nutrūksta, šaknis lieka žemėje, o po kurio laiko piktžolė vėl atauga. Todėl naudingiausias yra specialus piktžolių šalinimo įrankis, skirtas ne nupjauti, o iškelti augalą iš dirvos.
Jis dažnai atrodo kaip siauras kastuvėlis ar šakutė su V formos galu. Du aštresni kraštai įsismeigia šalia šaknies ir leidžia ją pajudinti iš giliau. Tokiu būdu kiaulpienę galima ištraukti kartu su didesne šaknies dalimi, o ne tik nuplėšti lapus.
Naudoti tokį įrankį geriausia tada, kai dirva šiek tiek drėgna – po lietaus arba palaistymo. Sausoje kietoje žemėje šaknis dažniau lūžta, o drėgnoje ją lengviau išjudinti. Įrankį reikia smeigti kuo arčiau augalo centro, atsargiai kilstelėti ir tik tada traukti kiaulpienę ranka.
Svarbiausia neskubėti. Jei šaknis nulūžta aukštai, dalis jos gali likti dirvoje. Tokiu atveju piktžolė turi daugiau galimybių atželti. Tikras rezultatas pasiekiamas tada, kai pašalinama ne geltona galvutė, o kuo ilgesnė šaknies dalis.
Kaip neleisti kiaulpienėms sugrįžti
Pašalinus kiaulpienes, verta sutvarkyti ir jų paliktas tuščias vietas. Jei vejoje lieka plikos duobutės, jose greitai įsitaiso naujos piktžolės. Todėl žemę reikėtų lengvai prispausti, o jei reikia – atsėti vejos sėklomis.
Darže ir gėlynuose padeda mulčias. Jis uždengia dirvos paviršių, sulaiko drėgmę ir apsunkina naujų piktžolių dygimą. Ten, kur žemė nuolat atvira, kiaulpienėms ir kitoms piktžolėms lengviau įsitvirtinti.
Taip pat nereikėtų leisti kiaulpienėms subrandinti pūkų. Jei neturite laiko išrauti visų šaknų, bent jau nupjaukite žiedus prieš sėklų susidarymą. Tai neišnaikins augalo, bet sumažins jo plitimą po visą sklypą.
Kiaulpienės gali būti naudingas ir net vaistinis augalas, tačiau ten, kur jos nekontroliuojamai įsikuria vejoje ar lysvėse, jos greitai tampa problema. Kovojant su jomis nereikia sudėtingų priemonių – dažniausiai pakanka tinkamo momento, drėgnesnės dirvos ir įrankio, kuris pasiekia šaknį.
Jeigu kasmet kovojate su tomis pačiomis kiaulpienėmis tose pačiose vietose, greičiausiai jas šalinate per sekliai. Pakeitus ne priemonę, o patį veiksmą – ištraukiant šaknį, o ne tik nuplėšiant lapus – piktžolių sklype gali gerokai sumažėti.
