Šis klausimas šiandien aktualus daugeliui šeimų. Tačiau esmė net ne apie pinigus. Kalbama apie ką kita: kas kam ką skolingas?
Tradiciniame šeimos modelyje būdavo įprasta, kad tėvai savo namus perduodavo vaikams. Dažnai tai būdavo namas kaime, kartais – butas, kuris sovietiniais laikais jiems būdavo suteikiamas „darbe“. Tačiau šiandien vis daugiau žmonių būstą paveldi, o ne užsidirba savo pastangomis. Ir kyla kartų konfliktas: jei tėvai paveldėjo stogą virš galvos, ar jie turi pareigą savo vaikams suteikti tokią pačią pradžią? O ką daryti, jei negali? O jei jie nenori?
Žmonės šiuo klausimu yra pasidaliję į stovyklas. Vieni įsitikinę, kad užaugęs turi gyventi savarankiškai.
Jie sako, kad jei tėvai visą gyvenimą sunkiai dirbo ir sugebėjo užsidirbti butą, tai ir vaikai turėtų tai padaryti patys. Galbūt nuomojamame būste. Galbūt su hipotekos paskola. Bet savarankiškai. Nes pilnametystė – tai ne tik pasas ir teisė rinktis, bet ir atsakomybė už savo stogą, savo sąskaitas ir savo gyvenimą.
Tokia logika – ne griežtumas, o bandymas išmokyti savarankiškumo. Juk už namų ribų žmogus susiduria su pasauliu, kuriame niekas negamins vakarienės, neapmokės komunalinių mokesčių ir nepasakys, kada laikas plauti grindis. O šios pozicijos šalininkai mano, kad jei tėvai palieka vaikus gyventi namuose jiems sulaukus pilnametystės, tai pratęsia jų infantilumą, atideda suaugusiųjų gyvenimą ir formuoja įprotį laukti pagalbos, užuot ieškojus išeities.
Tokie tėvai nebūtinai yra šalti ar abejingi. Jie dažnai patys užaugo be paramos, todėl nori užauginti stiprius, savarankiškus vaikus. Tokius, kurie gali be baimės susidoroti su gyvenimu. Tačiau toks požiūris turi savo kainą: ne kiekvienas jaunuolis turi išteklių ar įgūdžių iš karto atsistoti ant kojų. O jei nėra nei finansinės pagalvės, nei šeimos paramos, reikalavimas „gyventi atskirai“ gali būti ne suaugusiųjų mokykla, o traumuojantis šuolis į nežinią.
Štai kodėl tai nėra taip vienareikšmiška. Kai kurie žmonės renkasi nuomą, nes nori laisvės. Kiti tai daro, nes neturi kito pasirinkimo. Tačiau rezultatas tas pats: suaugusiojo gyvenimas prasideda ne tada, kai išsikraustai iš tėvų buto, o tada, kai išmoksti būti atsakingas už savo sprendimus. O šį įgūdį kiekvienas įgyja savaip – tėvų namuose ar už jų ribų.
Kiti kategoriški: išvaryti suaugusį vaiką yra atjautos stoka.
Juk ne kiekvienas gali išsinuomoti ar nusipirkti būstą, ypač jauname amžiuje, kai dar neturi stabilių pajamų. Be to, jei patys tėvai būstą gavo dovanų arba paveldėjo, kodėl nesuteikus tokios pat galimybės jų vaikams?
Tai skamba sąžiningai! Tačiau tiesa ta, kad paveldėjimas ne visada yra Dievo palaiminimas. Dažnai tai tiesiog pareiga išsaugoti tai, kas tau buvo duota ir kam tu neturėjai jokios įtakos. Ir čia kiekvienas sprendžia pats: ar atiduoti, ar padalyti, ar pasilikti sau. Juk gyventi dovanotame būste nereiškia būti neatsakingam. Kartais tai yra per daugelį metų sukurtos šeimos strategijos rezultatas. O kartais tai tiesiog sėkmė. O ar jį perduoti, ar ne, taip pat yra asmeninis sprendimas. Tačiau tikrai verta prisiminti, kad vaikai nėra kalti, jei jie nieko neturi. Lygiai taip pat kaip ir tėvai nėra įpareigoti, jei ką nors gauna. Galima dalytis, bet nereikėtų primesti kaltės.
Ir dar yra trečioji pozicija, kuri yra praktinė.
Žmonės gyvena kartu tol, kol tai patogu ir abipusiai naudinga. Jaunieji padeda tvarkytis buityje, rūpinasi pinigais ir komunaliniais mokesčiais, o vyresnieji suteikia stogą. Tačiau šis modelis dažnai žlunga dėl buitinių konfliktų, vertybių ir gyvenimo ritmo skirtumų. Tada kyla naujų klausimų: kieno taisyklės galioja bendruose namuose? Ar gali suaugęs sūnus atsivesti draugę? Ar dukra turi teisę įrengti vaikų darželį kambaryje, kuris anksčiau buvo laikomas tėvų svetaine?
Praktiškai viskas priklauso nuo susitarimų, pasitikėjimo ir… gebėjimo išgirsti vienas kitą. Tačiau dažnai šie pokalbiai neįvyksta laiku, todėl vietoj sugyvenimo gimsta įtampa, apmaudas ir vidinis pasipriešinimas.
Vieno modelio nėra. Yra šeimų, kuriose vaikai metų metus gyvena su tėvais – padeda, dalijasi išlaidomis, rūpinasi seneliais, ir viskas veikia. Ir yra šeimų, kuriose konfliktai kyla net dėl smulkmenų. Todėl dar prieš suaugusiam vaikui ilgam apsigyvenant tėvų namuose svarbu aptarti taisykles. Aiškiai ir sąžiningai: kas už ką atsakingas, kokios yra ribos, kas leidžiama, o kas ne. Nes „gyvenimas kartu“ – tai ne tik erdvės, bet ir ribų, kurios dažnai būna plonesnės už sienas, klausimas.
Taigi visi šie klausimai susiję ne tik su noru perduoti raktus. Tai klausimas apie pusiausvyrą: tarp meilės ir ribų, tarp pagalbos ir nepriklausomybės, tarp „tai mano“ ir „noriu, kad tau būtų geriau“.
Visuomenė keičiasi. Ir noriu tikėti, kad mes augame ne tik amžiumi, bet ir gebėjimu derėtis. Nes šeima – tai ne skolos, o pasitikėjimas. Kartais suteikti vaikui galimybę pačiam žengti žingsnį taip pat yra didelė meilė. O kartais leisti jiems šiek tiek ilgiau pagyventi tėvų namuose yra išmintis, kuri ne žemina, bet palaiko.
Kiekvienas pasirinkimas yra sunkus. Tačiau jis turi būti sąmoningas. Ir tada bet kokie namai turės ne tik stogą, bet ir jaukumą.
