Jei įeidami į virtuvę pasigaminti pusryčių pamatysime pelę, pajusime paniką ir baimę. Tačiau nežinoma, kodėl mes taip keistai reaguojame į šį mažą gyvūną.
Iš tiesų nerimo priežastys gali būti tiek akivaizdžios, tiek giliai įsišaknijusios mūsų pasąmonėje. Pirmasis paaiškinimas – evoliucinis savisaugos instinktas. Anksčiau pelės platino pavojingas ligas, o baimė ir jų vengimas gelbėjo gyvybes.
Mūsų smegenys vis dar reaguoja į graužikus kaip į potencialią grėsmę, net jei protu tai neigiam. Be to, daugelis žmonių laiko peles „bjauriomis“ ir „nešvariomis“, o tai tik sustiprina pasibjaurėjimą. Toks stresas – natūrali reakcija, įsišaknijusi per tūkstančius išlikimo metų.
Be instinktų, į žaidimą įsitraukia ir socialinės nuostatos. Pelės dažnai asocijuojasi su nešvarumu, pavojumi ir ligomis. Šis įvaizdis sustiprėja kiekvieną kartą, kai girdime ar skaitome neigiamas istorijas apie graužikus.
Jei žmogus niekada neturėjo teigiamos patirties bendraujant su šiais gyvūnais, pakeisti požiūrį tampa gana sudėtinga. Net mieli animaciniai filmukai apie peliukus ne visada padeda įveikti šį įsišaknijusį pasibjaurėjimą. Todėl, kai pelė netikėtai pasirodo namuose ar kažkur kitur, pasibjaurėjimo ir baimės beveik neįmanoma sulaikyti.
Jei pamatėte graužiką, svarbiausia – išlaikyti ramybę ir veikti apgalvotai. Jei sunku pačiam sugauti pelę, geriau iškviesti specialistus. Galima naudoti saugius spąstus arba pasirinkti humaniškus sugavimo būdus, nekenkiant gyvūnui.
Pašalinus pelę, reikia kruopščiai išvalyti jos buvimo vietą dezinfekavimo priemonėmis. Taip pat verta rasti ir uždaryti angas, pro kurias ji pateko į namus, kad išvengtumėte naujų atvejų.
Nepamirškite nuraminti savo emocijų: keletas gilių įkvėpimų padės atkurti kūno ir proto pusiausvyrą.
Parašyti komentarą