Tarptautinė mokslininkų komanda, naudodamasi NASA ir Vokietijos palydovų stebėjimais, nustatė, kad nuo 2014 m. gegužės mėn. labai sumažėjo bendras gėlo vandens kiekis Žemėje. Pasak ataskaitos, paskelbtos žurnale „Surveys in Geophysics“, vidutinis gėlo vandens kiekis žemėje, įskaitant skystą paviršinį vandenį ir požeminius vandeninguosius sluoksnius, nuo 2015 m. iki 2023 m. buvo 290 kubinių mylių (1200 kubinių kilometrų) mažesnis už 2200 metų vidurkį. Šis sumažėjimas prilygsta daugiau nei du su puse karto didesniam Erio ežero tūriui.
NASA Goddardo kosminių skrydžių centro hidrologas Matthew Rodellas, vienas iš tyrimo autorių, sakė: „Ežerų ežeras sumažėja, bet jo kiekis yra mažesnis už ežero vandenį: „Šis pokytis gali reikšti, kad Žemės žemynai perėjo į tvariai sausesnį etapą“. Tyrėjai naudojo Vokietijos aerokosmoso agentūros, Vokietijos geomokslų tyrimų instituto ir NASA valdomų palydovų „Gravity Recovery and Climate Experiment“ (GRACE) duomenis, kad išmatuotų Žemės gravitacijos svyravimus, kurie rodo vandens masės pokyčius Žemės paviršiuje ir po juo.
Pasaulinių gėlo vandens išteklių mažėjimas prasidėjo nuo didžiulės sausros šiaurės ir centrinėje Brazilijoje, po kurios sekė kelios didelės sausros Australazijoje, Pietų Amerikoje, Šiaurės Amerikoje, Europoje ir Afrikoje. Aukštesnė vandenyno temperatūra atogrąžų Ramiajame vandenyne nuo 2014 m. pabaigos iki 2016 m., pasiekusi kulminaciją per vieną reikšmingiausių El Ninjo reiškinių nuo 1950 m., lėmė atmosferos srovių pokyčius, kurie pakeitė orų ir kritulių pobūdį visame pasaulyje. Tačiau net ir El Ninjo atslūgus, pasauliniai gėlo vandens ištekliai neatsigavo. Tiesą sakant, nuo 2015 m. sausio mėn. pasaulyje įvyko 13 iš 30 intensyviausių sausrų, kurias stebėjo GRACE.
Pasaulinis atšilimas gali prisidėti prie nuolatinio gėlo vandens atsargų mažėjimo, nes dėl aukštesnės temperatūros atmosferoje susikaupia daugiau vandens garų, o tai lemia ekstremalesnius kritulius. Nors bendras metinis kritulių ir sniego kiekis gali smarkiai nepasikeisti, dėl ilgų laikotarpių tarp intensyvių kritulių dirvožemis išdžiūsta ir tampa tankesnis, todėl sumažėja vandens kiekis, kurį žemė gali sugerti per lietų. NASA Goddardo meteorologas Maiklas Bosilovičius (Michael Bosilovich) sakė: „Ekstremalių kritulių problema yra ta, kad vanduo galiausiai nuteka, užuot jį sugėręs ir papildęs požeminio vandens sluoksnį.“
Su tyrimu nesusijusi Virdžinijos technikos universiteto hidrologė ir nuotolinio stebėjimo specialistė Siuzana Vert (Suzanne Wert) sakė, kad nors yra pagrindo įtarti, jog mažėjančios gėlo vandens atsargos ir visuotinis atšilimas yra susiję, vienareikšmiškai susieti šiuos du dalykus gali būti sunku dėl klimato prognozių neapibrėžtumo ir matavimų bei modelių klaidų.
Dar neaišku, ar pasaulinės gėlo vandens atsargos atsigaus iki lygio, buvusio iki 2015 m., ar išliks stabilios, ar vėl ims mažėti. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad devyneri iš šilčiausių metų per visą šiuolaikinę temperatūros istoriją sutapo su staigiu gėlo vandens atsargų sumažėjimu, Rodellas sakė Rodelis: „Nemanome, kad tai sutapimas, ir tai gali būti būsimų įvykių pranašas.“
Parašyti komentarą