Ilgalaikės kosminės misijos, pavyzdžiui, metai Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS), gali sukelti reikšmingų pokyčių žmogaus organizme. Šie pokyčiai apima raumenų atrofiją, kaulų masės netekimą, regėjimo sutrikimus ir net pokyčius DNR lygmeniu. Kai kurie iš šių padarinių gali būti negrįžtami.
Praleidus metus kosmose, jūsų kūno fiziologijoje įvyktų didelių pokyčių, galinčių turėti ilgalaikių pasekmių. Raumenų ir kaulų sistema būtų viena iš labiausiai paveiktų, nes nesvarumo būsenoje raumenys ir kaulai nebepatiria reikiamos įtampos, kad išlaikytų savo struktūrą. Po metų buvimo kosmose jūsų raumenys, ypač kojų ir nugaros, gerokai susilpnėtų, o raumenų masė sumažėtų iki 20 %.
Be to, kaulai netektų mineralinių medžiagų, todėl net ir grįžus į Žemę gali sumažėti kaulų masė ir padidėti lūžių rizika. Kai kuriais atvejais šie pokyčiai gali būti negrįžtami ir sukelti ilgalaikių sveikatos problemų.
Širdies ir kraujagyslių sistema taip pat prisitaikytų prie nesvarumo sąlygų, todėl ji galėtų susilpnėti. Iš pradžių jūsų širdis susitrauktų ir sumažėtų jos gebėjimas efektyviai pumpuoti kraują. Kraujotaka taip pat pasikeistų, nes jūsų kūnas kelias dienas praleistų horizontalioje padėtyje, todėl sumažėtų kraujo pritekėjimas į kojas. Tai galėtų sukelti širdies problemų, tachikardiją (padažnėjusį širdies plakimą) ir sunkumus grįžus į Žemę atkurti normalią kraujotaką.
Pasikeitęs regėjimas gali būti dar viena rimta problema. Dėl padidėjusio intrakranijinio spaudimo ir skysčių persiskirstymo organizme atsirandantis su kosmosu susijęs regėjimo sindromas (SANS) gali sukelti tokių regėjimo problemų kaip neryškumas, astigmatizmas ir net regos nervo disko patinimas, dėl kurio gali atsirasti ilgalaikių regėjimo problemų, nesunkiai panaikinamų.
Ilgalaikis buvimas kosmose taip pat gali sukelti imuninės sistemos ir DNR pokyčių. Kosminė spinduliuotė galėtų pažeisti ląsteles ir sukelti genetines mutacijas, todėl padidėtų vėžio ir kitų DNR pažeidimų rizika. Imuninė sistema susilpnėtų, nes organizmas būtų nuolat veikiamas mikrogravitacijos ir radiacijos, todėl sumažėtų gebėjimas kovoti su infekcijomis ir būtų sunkiau grįžti į įprastą gyvenimą.
Galiausiai, psichologiniai aspektai. Gyvenimas izoliuotoje ir ribotoje aplinkoje su ribotais ištekliais dažnai sukelia depresiją, nerimą ir miego sutrikimus, nes trūksta bendravimo galimybių ir kasdienio komforto. Astronautai dažnai patiria nuobodulį, atsiskyrimą nuo šeimos ir psichologinį nuovargį, o tai gali turėti ilgalaikį neigiamą poveikį jų emocinei būklei.
Šaltinis: la.lv
Parašyti komentarą