Ar jums kada nors yra buvę, kad išlipdami iš autobuso automatiškai pasakėte vairuotojui „ačiū“? Tai juk atrodo visiškai įprasta mandagumo išraiška – nuo vaikystės mums buvo sakoma, kad už bet kokią gerą paslaugą reikia padėkoti.
Tačiau pasitaiko atvejų, kai vairuotojas į tai visai nereaguoja – nutyli, susiraukia ar net nepatenkintas sumurma kažką panašaus į: „Jo, jo…“
Visada tikėjau, kad padėkos žodžiai niekada nėra ne vietoje. Jie paprasti, žmogiški ir rodo pagarbą kito darbui. Bet vienu metu mano įsitikinimas buvo sukrėstas. Tai nutiko rudenį, vėlai vakare, kai lauke pylė kaip iš kibiro. Mikroautobusas buvo perpildytas, bet, dėka sovietmečiu įgytos patirties, pavyko atsistoti pakankamai arti durų. Kai priartėjome prie mano stotelės, ryžtingai prasibroviau pro žmones, atsisukau į vairuotoją ir nuoširdžiai ištariau: „Ačiū!“
Tuo metu pamačiau, kaip jo veidas susitraukė. Be žvilgsnio, sukąstais dantimis jis išspaudė: „Jo, prašom…“ – tokiu tonu, kad sutrikau. Išlipęs susimąsčiau – kas čia buvo ne taip? Gal jis turėjo blogą dieną? O gal supainiojo mane su kuo nors kitu?
Vedamas smalsumo, pradėjau klausinėti draugų, dirbančių viešajame transporte, ir pagaliau supratau priežastis. Pirmiausia, dauguma vairuotojų nemano, kad suteikia keleiviams kokią nors ypatingą paslaugą. „Aš tiesiog atlieku savo darbą“, – sakė mano pažįstamas Edvinas, daugelį metų vairuojantis autobusą.
Antra, kas gali pasirodyti keista – kai kuriems vairuotojams žodis „ačiū“ gali skambėti pasyviai agresyviai. Ypač jei kelionė nebuvo maloni – autobusas kratėsi, staigiai stabdė ar buvo sausakimšas. Tokiose situacijose padėka gali nuskambėti ironiškai, tarsi keleivis sakytų: „Ačiū, kad vis dar gyvi“, – aiškino patyręs vairuotojas.
Ir dar vienas aspektas, apie kurį retai susimąstome. Viešojo transporto vairuotojai per dieną išgirsta žodį „ačiū“ dešimtis kartų. Įsivaizduokite, kad dirbate biure ir kiekvieną kartą išsiuntus el. laišką ar užpildžius ataskaitą, kolegos jums sako: „Ačiū!“ Pradžioje tai būtų malonu, bet po savaitės – imtų erzinti net tas vienas žodis.
Todėl dabar, išlipdamas iš autobuso, nieko nebesakau. Bet…
Įdomiausią paaiškinimą man pateikė tas pats Edvinas. „Pasakyk, kas dažniausiai sako „ačiū“?“ – paklausė jis. Prisimindamas atsakiau: pensininkai, studentai… „O kas niekada nesako?“ – tęsė jis. „Tie, kurie moka visą bilieto kainą! Jie sumoka ir mano, kad paslauga jau įsigyta, todėl dėkoti nereikia. O tie, kurie sako „ačiū“, dažnai galvoja, kad aš jiems padariau kokią nors ypatingą malonę. Bet aš tiesiog darau savo darbą“, – paaiškino jis.
Vadinasi, kai kurie autobuso vairuotojai šį padėkos žodį priima ne kaip mandagų gestą, o kaip nuolankią padėką už tai, kad juos iš viso priėmė į autobusą. Kartais tai net erzina – tarsi keleivis būtų priklausomas nuo vairuotojo malonės, o ne tiesiog pasinaudojęs apmokėta paslauga.
Vis dėlto yra situacijų, kai padėka tikrai vietoje. Jei vairuotojas ypač padėjo – palaukė močiutės su sunkiomis tašėmis ar padėjo su bilietu – tuomet „ačiū“ yra daugiau nei mandagumas. Tai nuoširdi padėka, kurią vairuotojai vertina.
Dabar „ačiū“ sakau tik tada, kai vairuotojas parodė išskirtinį geranoriškumą. Už patį važiavimą – jau nebe. O kaip jūs? Ar dėkojate vairuotojams?
Kodėl autobusų ir sunkvežimių vairuotojai sveikinasi tarpusavyje?
Kelių vairuotojai dažnai pamato vienas kitą ir pasisveikina – tai turi kelias priežastis:
- Saugumas – trumpas rankos pakėlimas padeda vairuotojams atpažinti vienas kitą ir parodyti savo buvimą, ypač esant blogam matomumui ar sudėtingoms kelio sąlygoms. Tai taip pat gali būti signalas kitiems eismo dalyviams, kad šalia yra du dideli automobiliai – reikėtų būti atsargesniems.
- Solidarumas ir pripažinimas – kadangi autobusų ir sunkvežimių vairuotojai dažnai dirba vieni ir praleidžia valandas kelyje, pasisveikinimas yra būdas parodyti palaikymą ir priklausymą profesinei bendruomenei.
- Pažintis – sunkvežimių vairuotojai greitkeliuose dažnai atpažįsta pažįstamus numerius ir sveikina kolegas iš savo regiono, o viešojo transporto vairuotojai dažniausiai sveikinasi su tais, kuriuos dažnai sutinka savo maršrutuose ar galinėse stotelėse.
