Tarptautinė astrofizikų komanda, vadovaujama Junano observatorijos (Kinijos mokslų akademija) profesoriaus Bi Yi, atrado, kad mikrolašaros Saulėje susiformuoja kitaip nei didesnės. Tyrimas paneigia tradicinį modelį, pagal kurį visus žybsnius sukelia „magnetinių virvių“ nutrūkimas. Pasirodė, kad mikrožybsnius sukelia magnetinių laukų susijungimas nedideliu kampu – šis procesas gali būti raktas į vieną iš pagrindinių Saulės paslapčių – anomalų vainiko įkaitimą.
Siekdami ištirti mikrožybsnius, mokslininkai sujungė zondo „Solar Orbiter“ EUI prietaiso duomenis ir Saulės dinamikos observatorijos (SDO) bei Atmosferos vaizdavimo asamblėjos (AIA) stebėjimų duomenis. Jiems pirmą kartą pavyko aptikti maždaug 100 km skersmens miniatiūrinius plazmos išsiveržimus, kurie per kelias sekundes iš taškinių struktūrų virto į žiedinius darinius. Šie išmetimai sklido statmenai žybsnių zonoms, o tai rodo magnetinių laukų anomalijas.
Šis atradimas mikrožybsnius sieja su nanožybsniais – hipotetiniais energijos šaltiniais, kurie, kaip manoma, įkaitina Saulės vainiką iki milijonų laipsnių. Mokslininkai nustatė, kad procesai yra savitiksliai: mechanizmai, veikiantys nano- ir mikrolygmeniu, gali būti universalūs dideliems žybsniams. Tai reiškia, kad tie patys pagrindiniai dėsniai valdo energijos išsiskyrimą visais lygmenimis – nuo vietinių sprogimų iki didelio masto išmetimų, darančių įtaką kosminiams orams.
„Anksčiau manėme, kad mikro žybsniai yra tik mažesnė didžiųjų kopija, tačiau paaiškėjo, kad jie yra atskira reiškinių klasė, – aiškina profesorius Bi Yi, – dabar turime įrankių, leidžiančių suprasti, kaip Saulės energija perduodama tarp skirtingų mastelių.
Šis tyrimas priartina vainiko kaitinimo paslaptį prie įminimo, taip pat padės geriau prognozuoti Saulės aktyvumą. Nors ir silpni, mikrožybsniai prisideda prie Saulės vėjo susidarymo, kuris gali sutrikdyti palydovų ir Žemės energetikos sistemų darbą. Be to, šis atradimas patvirtina, kad magnetinės rekonekcijos dėsniai yra vienodi visoms žvaigždėms – nuo laboratorinių įrenginių iki tolimų galaktikų.
Kitas žingsnis – patikrinti, ar savitarpio panašumas išlieka ir galingesniuose žybsniuose. Jei taip, tai leis sukurti vieningą Saulės aktyvumo modelį, pagal kurį bus lengviau prognozuoti jo poveikį mūsų planetai.
Šaltinis:
