1848 m. kovo 29 d. dėl stipraus šalčio Niagaros krioklys nustojo tekėti, tai truko daugiau nei 30 valandų. Turbulentinis vandens srautas virto ledo luitu. Vietiniai, pripratę prie upės keliamo triukšmo, ryte buvo priblokšti: vanduo nešniokštė, tvyrojo keista, net klaiki tyla. Kai kurie net pranašavo neišvengiamą pasaulio pabaigą. Turistai plūdo prie krioklio, norėdami užfiksuoti šį retą gamtos reiškinį.
„Praėjusį sekmadienį ant ledo tilto buvo labai daug žmonių, daugiausia jaunimo. Jie visą dieną važinėjosi rogutėmis ir linksminosi. Viduryje buvo sukonstruoti mediniai pastatai, kuriuose siūlė sultinį, pyragus ir kavą”, – rašė „Toronto Globe“.
Šaltis truko neilgai: pasikeitė vėjas, pratrūko ledo užtvanka. Po 30 valandų Niagaros krioklys vėl pradėjo riaumoti. Vandens srautas Niagaroje priklauso nuo Erio ežero lygio Bafalo mieste. Tą dieną stiprūs vėjai Erio ežero ledą nukreipė ten, kur išteka Niagaros upė. Tai staiga užblokavo siaurą kanalą ir nutraukė didelę upės tėkmės dalį.
Niagaros krioklį atrado belgas Louis Hennepin 1678 m. gruodžio 7 d. Jis yra galingiausias Šiaurės Amerikoje.
Apie Niagaros krioklį:
Niagaros krioklys (pranc. les Chutes du Niagara, angl. Niagara Falls) – krioklys JAV (Niujorko valst.) ir Kanadoje (Ontarijo prov.), ant Niagaros upės, tekančios tarp Erio ir Ontarijo ežerų. Ožio sala krioklį dalina į dvi dalis: Kanados krioklį, per kurį prateka 95 % vandens kiekio (plotis ~800 m, aukštis 48 m) ir Amerikos krioklį (plotis ~300 m, aukštis 51 m).
Taip pat išskiriamas nedidelis Bridal Veil krioklys (plotis 17 m, aukštis 24 m). Per minutę kriokliu nuteka iki 168 tūkst. m³ vandens. Tai pats vandeningiausias Šiaurės Amerikos krioklys. Krioklys naudojamas hidroenergetinėms reikmėms. Krioklys palaipsniui traukiasi prieš srovę. Niagaros krioklys – vienas svarbiausių Šiaurės Amerikos turistinių objektų. Prie krioklio išsidėstę Niagara Folso miestai.
Šaltinis: gazeta.ua
Parašyti komentarą