Karšto oro gruzdintuvė pati savaime nėra „nesveikas“ virtuvės prietaisas — priešingai, tyrimai rodo, kad ji paprastai išskiria mažiau lakiųjų organinių junginių ir ultrafinių dalelių nei kepimas aliejuje. Tačiau yra viena dažna klaida, kuri šį pranašumą mažina: ilgai nevalomas prietaisas, kuriame kaupiasi riebalų ir maisto likučiai.
Karšto oro gruzdintuvės per kelerius metus tapo vienu populiariausių virtuvės prietaisų ir ne be priežasties. Jos greitos, patogios, leidžia naudoti mažiau riebalų, o daugeliui dar ir atrodo „švaresnė“ alternatyva nei keptuvė ar gruzdintuvė su aliejumi. Būtent todėl naujausi tyrimai sulaukė tiek dėmesio: jie ne paneigė šio prietaiso naudą, o parodė, kad viską gali pakeisti viena smulkmena, apie kurią namuose dažnai net nesusimąstoma.
Problema prasideda ne naudojant, o nevalant
Birmingamo universiteto tyrėjai matavo, kokius teršalus karšto oro gruzdintuvės išskiria gaminant skirtingus patiekalus, ir nustatė, kad apskritai oro gruzdinimas išmeta mažiau VOC junginių ir ultrafinių dalelių nei kepimas gilesniame ar seklesniame aliejuje. Tačiau tyrimas parodė ir kitą pusę: kai buvo tiriamas prietaisas, naudotas daugiau nei 70 kartų, jo išmetamų su gaminimu susijusių VOC kiekis buvo 23 proc. didesnis, o ultrafinių dalelių — daugiau nei dvigubai didesnis nei naujesnio, švaresnio įrenginio. Oficialioje universiteto santraukoje nurodoma, kad šis skirtumas buvo siejamas su likučiais sunkiau pasiekiamose vietose, kurių įprastas vartotojas paprastai gerai neišvalo.
Dar įdomiau tai, kad mokslininkai apie likutines emisijas kalbėjo net atlikdami tuščio padėklo testą. Kitaip tariant, dalis junginių ir dalelių kilo ne vien iš paties maisto, o iš prietaise susikaupusių riebalų bei ankstesnių kepimų pėdsakų. Būtent todėl pagrindinė klaida čia nėra „per dažnas naudojimas“, o įsitikinimas, kad pakanka greitai perbraukti krepšelį ir viskas jau švaru.
Panikuoti nereikia, bet atsainumas irgi nėra išeitis
Svarbiausia šios istorijos dalis ta, kad pats tyrimas nepasako, jog karšto oro gruzdintuvės tapo staiga pavojingesnės už kitus kepimo būdus. Priešingai, universiteto komanda pabrėžė, kad net ir senesnio, ne taip gerai išvalyto prietaiso emisijos vis tiek buvo gerokai mažesnės nei tradicinių kepimo būdų su aliejumi, o bendri VOC kiekiai buvo daug kartų mažesni už rekomenduojamas ribas. Kitaip tariant, sveikiems žmonėms čia nėra pagrindo panikai, tačiau tai yra labai aiškus signalas, kad priežiūra turi reikšmę.
Ir būtent čia slypi visas šios temos „kabliukas“. Daugelis žmonių karšto oro gruzdintuvę vertina kaip patogų, beveik savaime „švarų“ prietaisą, todėl jos neprižiūri taip kruopščiai kaip orkaitės ar keptuvės. O realybėje viskas veikia priešingai: kuo dažniau kepate, kuo daugiau riebių patiekalų ruošiate ir kuo rečiau valote sunkiau prieinamas vietas, tuo labiau pats prietaisas pradeda dirbti ne jūsų naudai.
Ką daryti, kad gruzdintuvė iš tiesų liktų saugesnis pasirinkimas
Svarbiausia taisyklė labai paprasta: valyti reikia ne tik krepšelį. Didžiausia problema kaupiasi ten, kur nesimato iš pirmo žvilgsnio — ant vidinių paviršių, kampuose, aplink kaitinimo zoną ar kitose sunkiau pasiekiamose vietose, kur lieka riebalų plėvelė. Jei tokie likučiai vėl ir vėl kaitinami, jie tampa ne tik kvapo ar skonio, bet ir oro kokybės problema.
Ne mažiau svarbu ir neperkrauti prietaiso, neleisti maistui pridegti bei neužblokuoti oro srauto. Kuo sklandesnė oro cirkuliacija ir kuo mažiau pridegusių likučių, tuo mažesnė tikimybė, kad kitą kartą kartu su vakariene „keps“ ir senų riebalų pėdsakai. Būtent todėl tikras skirtumas atsiranda ne perkant dar vieną madingą modelį, o tada, kai seną naudojate tvarkingai.
Šios istorijos esmė visai ne ta, kad reikia bijoti karšto oro gruzdintuvės. Esmė ta, kad net geras ir naudingas virtuvės prietaisas praranda dalį savo pranašumo, jei jį prižiūrime atmestinai. O ta viena dažna klaida, kurią daro daugelis, yra labai paprasta: jie valo tik tai, kas matosi, ir pamiršta viską, kas kaupiasi giliau. Būtent ten ir prasideda tylusis virtuvės priešas.
