Mokslininkų teigimu, per 20 metų Lietuvoje savižalos lygis vaikų ir paauglių amžiaus tarpe patrigubėjo. Deja, Lietuvoje nėra vieningos apskaitos apie savižalos atvejus, todėl situacija nėra aiški. Visgi, su paaugliais dirbančių socialinių paslaugų srities darbuotojų praktika rodo, kad laikas susirūpinti ir imtis prevencijos, mat jau kalbama apie epidemiją.
„Tyrimai rodo, kad Lietuvoje save žaloja kone kas penktas paauglys. Pavyzdžiui, jaunimo skambučiai „Jaunimo linijoje“ dės savęs žalojimo ar savižudybės rizikos sudarė 22 proc. Net kas ketvirtas iš save žalojančiųjų tarpo mąsto apie savižudybę. Tai, kad savęs žalojimas vis labiau plinta ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse, verčia susimąstyti, ką turtingos visuomenės daro ne taip“, – sako Jūratė Čečetienė, Socialinių darbuotojų ir kitų socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinių kompetencijų tobulinimo centro ekspertė.
Pasak J. Čečetienės, savęs žalojimas – tai tyčinis veiksmas, kurio metu žmogus sukelia sau fizinį skausmą, siekdamas suvaldyti stiprias emocijas ar stresą. Šis reiškinys yra sudėtingas, ir jo mechanizmai dar nėra pilnai suprasti. Problemos rimtumą iliustruoja tai, kad nuo 2000 metų paauglių savęs žalojimo atvejų dažnis šoktelėjo ir išsivysčiusiose pasaulio šalyse vidutiniškai išaugo tris kartus.
Netiesiogiai šaukiamasi pagalbos
Specialistės teigimu, savęs žalojimas gali būti įvairių formų. Dažniausia ir akivaizdžiausia savęs žalojimo forma yra pjaustymasis. Lietuvoje dažniausias savęs žalojimo būdas – vaistų perdozavimas, jį naudoja kas trečias save žalojantis paauglys.
„Visgi svarbu žinoti, kad tai ne vieninteliai būdai. Kai kurie iš jų yra labiau paplitę nei kiti, tačiau visi yra susiję su rizika. Pjovimas aštriais daiktais, siekiant prasipjauti ar sužeisti odą. Deginimas kažkuo karštu, pavyzdžiui, cigaretėmis, degtukais ar įkaitusiais aštriais daiktais. Nuodijamasi cheminėmis medžiagomis, buitinėmis valymo priemonėmis“, – vardija J. Čečetienė.
Žalojamasi ir smūgiuojant kietais daiktais, pavyzdžiui, trenkiantis į sieną. Problemą išduoda ir brėžimai, trynimai, dėl kurių pažeidžiama oda, odos ir žaizdų draskymas, neleidžiant užgyti. Plaukų rovimas, kandžiojimasis, toksinių medžiagų perdozavimas.
„Būdų yra pačių įvairiausių, jie gali būti kompleksiniai, vieni pastebimi lengvai, kitus identifikuoti sunkiau. Visi jie byloja vieną – vaikas ar paauglys rimtai šaukiasi pagalbos ir jos reikia nedelsiant!“, – įspėja ekspertė.
Žalojamasi ir dėl socialinių veiksnių
Paauglystė išskiriama kaip tapatumo ir savo vaidmenų paieškos laikotarpis, kuriam būdingas polinkis į rizikingą elgesį, kuris gali apimti įvairias rizikas nuo psichoaktyvių medžiagų vartojimo, pavojingo vairavimo, nesaugių lytinių santykių iki savęs žalojimo ir suicidinių minčių.
Mokslininkai nurodo, kad savęs žalojimas pirmiausia susijęs su nepatenkintais paauglio poreikiais, antra – su įvairiais psichologiniais, biologiniais ir socialiniais veiksniais.
„Pati paauglystės trukmė pastaraisiais metais pailgėjo, nes mergaitės pradėjo bręsti anksčiau, vidutiniškai nuo 8 iki 14 metų. Kita tendencija, kad jaunuoliai po mokyklos baigimo ilgiau lieka namuose dėl kylančių nuomos ir būsto kainų bei prastesnių galimybių įsidarbinti. Socialiniai tinklai taip pat reikšmingai veikia paauglių psichinę sveikatą ir elgesį“, – teigia PKTC ekspertė.
Pasak J. Čečetienės, daugelis paauglių sėkmingai susidoroja su šiais iššūkiais, tačiau kai kurie susiduria su sunkumais, tokiais kaip tapatumo krizė, depresija, nerimas. Paaugliai, nesugebantys spręsti savo vidinių konfliktų ir krizių, neretai pasirenka savęs žalojimą kaip būdą išreikšti ar sušvelninti savo emocijas.
„Ypatingai savižalos augimą paskatino COVID-19 pandemija: išaugo jaunuolių skaičius, kurie pradėjo žalotis, kad susidorotų su stresu ir sukrėtimais. Kuo labiau izoliuotas asmuo, tuo mažiau jaučiasi galintis pasiekti kitus ir išreikšti emociją, todėl atsigręžia į save“, – sako J. Čečetienė.
Anot jos, prie savižalos plitimo itin prisideda ir visuomenėje plintanti nerimo kultūra. Šiais laikais paaugliai gyvena asmenukių, internetinės būsenos, atnaujinimų ir tiesioginio bendravimo amžiuje – tokiose svetainėse kaip „Instagram“ ir „Snapchat“ pabrėžiama išvaizda, o ne turinys. Čia yra net savižalą skatinančių grupių. Tad specialistė pataria tėvams būti itin budriems.
Ilgos rankovės – net karštą dieną
Paradoksalu: nors savęs žalojimas yra nebylus pagalbos šauksmas, įprastai paaugliai tai daro paslapčiomis, stengdamiesi, kad apie tokį žalingą įprotį tėvai ar kiti suaugusieji nesužinotų. Kaip tuomet suprasti, kad paauglys save žaloja?
„Ant kūno reguliariai pastebite neaiškios kilmės įpjovimų, įdrėskimų, nudegimų, įkandimo žymių, kraujosruvų, randelių. Vaikas ar paauglys renkasi rūbus ilgomis rankovėmis, dėvi ilgas kelnes net tada, kai lauke tikrai karšta. Nenori persirenginėti, kai šalia yra kitų žmonių. Taip pat vengia veiklos, kai tenka apsinuoginti, pavyzdžiui, plaukiojimo baseine“, – vardija Jūratė.
Be to, vaikas ar paauglys atrodo prislėgtas, sunerimęs, depresyvus, atitolęs nuo šeimos bei draugų. Dažnai kaltina save dėl įvairiausių dalykų, kartoja, kad jam niekas nesiseka, yra bevertis, jaučiasi beviltiškai. Pasireiškia dažni pykčio ir agresijos proveržiai.
Prevencija svarbiau nei gydymas
Šiuolaikiniai tyrimai atskleidžia, kad savižalos dažnį mažinti reikšmingiau už gydymą padeda efektyvi prevencija. Jaunesnio amžiaus paaugliams, kurie nėra linkę patys kreiptis pagalbos, padėti gali prevencinės programos mokyklose. Deja, anot J. Čečetienės, šiuo metu prevencinės programos mokyklose dažniausiai remiasi patirtimi ir nuojauta.
Prevencinės strategijos turėtų remtis šiais principais: gilinti žinias apie prisitaikymo prie aplinkybių ir emocijų reguliavimo strategijas (pvz., fizinis aktyvumas); stiprinti socialinius ryšius su šeima, draugais ir bendruomene, skatinti kalbėti apie patiriamą stresą, mažinti psichologinės pagalbos stigmą; suteikti gilesnių žinių žmonėms, kurie pirmi gali pastebėti savižalą (mokytojai, socialiniai darbuotojai, šeimos gydytojai); neanalizuoti su paaugliais, kurie nesižaloja, besižalojančių paauglių veiksmų, savižalos būdų.
Vykdant prevencines ir intervencines programas itin svarbus socialinių darbuotojų vaidmuo. Parengti socialiniai darbuotojai geba aptarti šią temą su jaunimu ir jų šeimomis. Tėvai gali bandyti nuslėpti arba neigti savo vaikų savižalą, o socialiniai darbuotojai gali rasti būdų, kaip gauti informaciją iš jaunų žmonių.
Čečetienės teigimu, savižalos pradžia yra apie 13 metų amžius, pikas – 15–17 m., vėliau savižalos rizika mažėja. Visgi, PKTC ekspertė atkreipia dėmesį, kad save žaloti gali bet kas, nepriklausomai nuo lyties, seksualinės orientacijos ir amžiaus.
