Sodininkystė – tai ne tik rūpestinga priežiūra, tręšimas ir laistymas. Kartais net ir tinkamai prižiūrimas vaismedis lėtai auga, menkai dera arba visiškai skursta. Priežastis gali slypėti ne dirvožemyje ar trąšose, o netinkamoje kaimynystėje. Būtent todėl labai svarbu apie tai pagalvoti planuojant kriaušių sodinimą.
Netinkami kriaušių „kaimynai“ – klaidos, kurios kainuoja derlių
Kriaušės, kaip ir dauguma vaismedžių, jautriai reaguoja į aplinkinius augalus. Pasitaiko atvejų, kai sodininkas rūpinasi kriauše tinkamai – mulčiuoja, tręšia, saugo nuo ligų – tačiau medis vis tiek atrodo nusilpęs, o vaisių beveik neduoda. Dažnai tai lemia prasta augalų kaimynystė.
Slyvos – tai vienas blogiausių pasirinkimų šalia kriaušės. Jos yra ypač aktyvios šaknų zonoje, todėl greitai „pavagia“ iš dirvožemio daugumą maistinių medžiagų. Nors gali atrodyti, kad slyva ir kriaušė sugyvens, iš tiesų kriaušė liks nuskriausta – lėčiau augs, gali vystytis chlorozė, o vaisių kokybė blogės.
Vyšnios – kita rizikinga rūšis. Jos dažnai nukenčia nuo tų pačių kenkėjų ir ligų kaip ir kriaušės – pavyzdžiui, vyšninio pjūklelio ar moniliozės. Tokia kaimynystė sudaro palankias sąlygas greitam infekcijų plitimui, todėl abi rūšys tampa pažeidžiamos ir dažniau serga.
Spygliuočiai (eglės, pušys, kėniai) – jų vieta sode turėtų būti toliau nuo vaismedžių. Spygliuočių šaknys skleidžia į aplinką rūgštinančias medžiagas, kurios ilgainiui keičia dirvožemio pH ir nepalankiai veikia kriaušių mitybą. Be to, spygliuočiai dažnai meta tankų šešėlį, o kriaušėms būtina pakankama šviesa, kad susiformuotų kokybiški vaisiai.
Dekoratyviniai žydintys krūmai, tokie kaip alyvos ar jazminai, nors ir dailūs, taip pat gali būti netinkami partneriai vaismedžiams. Jų tanki lapija ir išsikerojusios šaknys konkuruoja dėl vietos, šviesos ir maistinių medžiagų, o tai kriaušei nepadeda.
Tinkama kaimynystė – sveikesnis medis ir gausesnis derlius
Norint užtikrinti sveiką kriaušių augimą, verta rinktis draugiškus ir naudingus augalus.
Kitos kriaušės – skirtingų veislių kriaušių sodinimas vienoje vietoje skatina kryžminį apdulkinimą, kuris svarbus norint gauti gausesnį derlių. Tokios veislės dažnai viena kitai padeda žydėti sinchroniškai, o bičių aktyvumas tuo metu padidina vaisių mezgimą.
Obelys – puikūs sąjungininkai kriaušėms. Nors jų augimo ypatumai šiek tiek skiriasi, obelys neskleidžia medžiagų, trukdančių kriaušėms vystytis.
Uoginiai krūmai – avietės, serbentai, agrastai, vynuogės – ne tik neužkerta kelio kriaušės vystymuisi, bet ir padeda formuoti biologinę įvairovę sode. Jie neprisideda prie bendrų ligų plitimo ir dažnai netgi padeda pritraukti naudingus vabzdžius, kurie naikina kenkėjus.
Žemos gėlės – tokios kaip medetkos ar nasturtės – ne tik puošia sodo prieigas, bet ir atlieka biologinio barjero funkciją. Medetkos ypač efektyviai atbaido dirvinį nematodą, o jų kvapas nepatinka daugeliui kenkėjų. Tokie augalai taip pat gerina dirvožemio struktūrą ir pritraukia apdulkintojus.
Atstumo svarba – ne tik estetinė
Tinkamų augalų parinkimas – tik pusė darbo. Labai svarbu laikytis rekomenduojamo atstumo tarp skirtingų rūšių. Pavyzdžiui, tarp kriaušės ir slyvos turėtų būti bent 10 metrų. Toks tarpas ne tik sumažins konkurenciją dėl resursų, bet ir padės kontroliuoti ligų plitimą. Net ir draugiški augalai neturėtų būti sodinami per arti – šaknų sistema turi turėti pakankamai vietos augti.
