„Negalėsite patikėti.” Kodėl Sovietų Sąjungoje statė būtent 9 aukštų namus – šokiruojanti tiesa, kurią valstybė slėpė dešimtmečius

Devynių aukštų namai tapo Sovietų Sąjungos simboliu, o jų statybą lėmė ekonominis efektyvumas, techniniai standartai ir infrastruktūros ypatumai. Architektūros paslapčių lobynai atsiveria.

Kodėl būtent 9 aukštai? Ši skaičių kombinacija slepia neįtikėtiną istoriją, kurią sovietų valdžia kruopščiai slėpė nuo eilinių piliečių. Tik dabar, praėjus dešimtmečiams, galime atskleisti tikrąsias priežastis, kurios privers jus visiškai kitaip pažvelgti į šiuos pastatus!

Kodėl Sovietų Sąjungoje nestatė 10 aukštų namų?

Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje pradėti masiškai statyti daugiaaukščiai gyvenamieji namai. Tačiau kodėl būtent devynių aukštų namai tapo pagrindiniu formatu? Populiaraus „YouTube“ kanalo „Max Romanchuk“ autorius pasakoja, kad tai lėmė ne tik ekonomika, bet ir techniniai standartai.

Kada pradėti statyti 9 aukštų namus?

Šeštajame dešimtmetyje Sovietų Sąjunga susitelkė į vadinamųjų „chruščiovkų“ statybą, siekdama kiekvienai šeimai suteikti atskirą būstą. Pagrindinis uždavinys – pastatyti kuo pigesnius ir funkcionalesnius butus. Tačiau aštuntajame dešimtmetyje iškilo poreikis statyti aukštesnius namus, siekiant padidinti statybų tankumą.

Kodėl Sovietų Sąjungoje nestatė aukštesnių nei 9 aukštų namų?

Pasak Makso Romančuko, devynių aukštų namai tapo kompromisu tarp ekonomiškumo ir techninių reikalavimų.

„Pagal GOST standartus, namuose, kuriuose yra daugiau nei penki aukštai, privaloma įrengti liftą, o dešimties aukštų namuose – jau du liftus: krovininį ir keleivinį. Be to, pastatams, aukštesniems nei 28 metrai, reikėjo dūmų nepraleidžiančių laiptinių“, – aiškina jis.

Devynių aukštų namo aukštis siekė kiek daugiau nei 27 metrus, o tai leido išvengti papildomų išlaidų antram liftui ir specialioms priešgaisrinėms konstrukcijoms. Taigi, vieno kvadratinio metro savikaina devynių aukštų name buvo gerokai mažesnė nei dešimties ar dvylikos aukštų namuose.

Aukštesnių namų statybai reikėjo papildomų techninių ir finansinių išteklių.

„Pastatams, aukštesniems nei devyni aukštai, reikėjo specialių siurblinių gamtinėms dujoms tiekti. Tai buvo labai brangu, todėl tokiuose namuose vietoj dujinių viryklių buvo montuojamos elektrinės. O tai, savo ruožtu, reikalavo sustiprintos elektros instaliacijos ir papildomų pastočių“, – pažymi Romančukas.

Be to, pastatams, aukštesniems nei devyni aukštai, reikėjo tvirtesnio grunto, o tai apsunkino jų statybą daugelyje regionų.

Yra nuomonė, kad devynių aukštų namų aukštis susijęs su gaisrinių automobilių kopėčių techninėmis galimybėmis. Tačiau Romančukas paneigia šią prielaidą.

„1966 m. atsirado 30 metrų ilgio automobilinės kopėčios su hidrauliniu pavara, o aštuntajame dešimtmetyje gaisriniai automobiliai jau buvo aprūpinti 32 metrų ilgio mechanizuotomis automobilinėmis kopėčiomis. Todėl devynių aukštų pasirinkimas nebuvo susijęs su gaisrinės technikos galimybėmis“, – teigia jis.

Devynių aukštų namai Sovietų Sąjungoje tapo optimaliu kompromisu tarp ekonomiškumo, techninių standartų ir prieinamos infrastruktūros.

„Šis sprendimas leido užtikrinti prieinamą būstą milijonams šeimų, kartu išlaikant minimalias statybos ir eksploatavimo sąnaudas“, – reziumuoja tinklaraštininkas.