Pagal Milankovičiaus ciklų teoriją ledynmečiai priklauso nuo Žemės ir jos sukimosi ašies padėties erdvėje, o tai savo ruožtu daro įtaką Saulės spinduliuotės srautui. Dėl nedidelių Žemės ašies orientacijos svyravimų pasireiškia 41 ir 21 tūkst. metų trukmės klimato ciklai. O 100 ir 400 tūkst. metų trukmės ciklai siejami su orbitos aplink Saulę geometrija – ekscentriškumu. Nepaisant to, kad šią teoriją patvirtina geologiniai ketvirčio laikotarpio duomenys, sunku atskirti ašies posvyrio, precesijos ir ekscentriškumo vaidmenį, daugiausia dėl to, kad reikia gauti absoliučias paleoklimatinių įrašų datas. Naujajame straipsnyje mokslininkai į šią problemą pažvelgė kitaip, analizuodami ledynmečių pradžios ir atsitraukimo kreives.
Mįslingiausia problemos dalis yra susijusi su 100 000 metų trukmės ledynų ciklais, į kuriuos klimatas gravituoja pastaruosius milijonus metų. Ekspertams dar nepavyko nustatyti, kas lemia ledynmečio režimo kaitą – precesija, ašies modelis ar abu šie veiksniai. Skirtingų šalių mokslininkai, vadovaujami Stiveno Barkerio (Stephen Barker) iš Kardifo universiteto (Jungtinė Karalystė), taikė kitokį metodą, kad išspręstų
100 000 metų problemai išspręsti taikė kitokį metodą. Jie rėmėsi tuo, kad Žemės ašies precesija ir posvyris vaidina skirtingą vaidmenį ledynams traukiantis. Šiuo atveju fazių poslinkiai vienas kito atžvilgiu atsispindės ledynmečių ir tarpledynmečių grafikuose. Straipsnis apie tai buvo paskelbtas žurnale „ Science“.
Informaciją apie vandenyno temperatūrą priešistoriniais laikotarpiais mokslininkai gauna iš mažų gyvūnų – foraminiferų – kriauklių. Jos milijonus metų kaupia ir saugo sunkųjį deguonies izotopą -18 O. Kuo šiltesni langai, tuo daugiau izotopo kriauklėse. Autoriai atsekė deguonies-18 svyravimus trijuose nepriklausomuose duomenų rinkiniuose per pastaruosius 800 000 metų. Jie uždėjo grafikus ant Žemės ašies posvyrio ir precesijos fazių grafikų.
18 O diagramų viršūnės rodė posūkio taškus ledo laikotarpiais, kai ledo lakštai beatodairiškai traukėsi. Tai sutapo su precesijos fazių (minimumų) ir ašies posvyrio viršūnėmis. Pirmasis veiksnys yra pagrindinis ledynų atsitraukimo pradžiai, o antrasis yra svarbesnis tarpledynmečių klimatui ir naujo apledėjimo pradžiai.
Taip pat paaiškėjo, kad ledynmečio pabaiga seka po Žemės orbitos ekscentriciteto sumažėjimo. Taigi mokslininkai įrodė, kad ledynmečio pradžia ir pabaiga pleistocene nėra atsitiktinė, o priklauso nuo trijų orbitinių veiksnių. Jiems pavyko atskirti kiekvieno veiksnio indėlį.
Naujasis modelis leido mokslininkams apskaičiuoti kito ledynmečio pradžią. Išanalizavus izotopo lygio dinamiką paaiškėjo, kad jis ir toliau mažėja. Tačiau ar jis pasieks minimalų lygį, nežinoma. Jei neatsižvelgsime į antropogeninių emisijų augimą, prognozuojama, kad kitas apledėjimas (po sukimosi ašies sumažėjimo iki minimumo fazės) įvyks per artimiausius 11 000 metų.
Parašyti komentarą