D. Trumpo administracijos politika, kurią lydi neaiškių saugumo garantijų Europos sąjungininkams šmėkla, paskatino diskusijas apie galimybę savarankiškai stiprinti branduolinį skėtį regione. Ekspertų nuomone, dėl dabartinio JAV požiūrio gali padidėti branduolinį ginklą turinčių valstybių skaičius.
„Dabar, valdant Donaldui Trumpui, šis tikrumas (saugumo garantijų – red. pastaba) dar niekada neatrodė silpnesnis. JAV prezidento posūkis į Maskvą ir nuožmus Nato ignoravimas paskatino senus sąjungininkus – nuo Berlyno ir Varšuvos iki Seulo ir Tokijo – susidurti su tuo, kas atrodė neįsivaizduojama: kaip pasirengti galimam JAV branduolinio skydo panaikinimui.“ – rašo „The Financial Times“.
Europa eina nauju keliu
Europos lyderiai, vadovaujami Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės, jau svarsto galimybę išplėsti branduolinį skėtį visai Europai, tačiau ekspertai prognozuoja, kad kitos šalys gali bandyti kurti savo branduolinį arsenalą. Britų dienraštis primena, kad pagal Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį (NPT) penkios valstybės oficialiai pripažintos teisėtomis branduolinio ginklo savininkėmis.
Tai Jungtinės Valstijos, Kinija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė ir Rusija. Jos turėjo branduolinių ginklų iki 1967 m. sausio 1 d., o tai buvo kriterijus, kad būtų pripažintos oficialiomis branduolinių ginklų turėtojomis pagal NPT, kuri buvo pateikta pasirašyti 1968 m. ir įsigaliojo 1970 m. kovo 5 d.
Nuo NPT pasirašymo jai nepriklausančios šalys – Indija, Izraelis ir Pakistanas – taip pat sukūrė savo branduolinius ginklus, o Šiaurės Korėja 2003 m. tapo pirmąja šalimi, oficialiai pasitraukusia iš susitarimo. Tačiau dėl didėjančių grėsmių pasaulio saugumui Šiaurės Korėjos pavyzdžiu gali pasekti daugiau šalių, o NPT gali nustoti būti pasaulinės branduolinio ginklo neplatinimo politikos kertinis akmuo. Kaip pažymi „The Financial Times“, tuomet pasaulis gali susidurti su realybe, kurią XX a. septintajame dešimtmetyje prognozavo 35-asis JAV prezidentas Džonas F. Kenedis, t. y. 15-25 branduolinių valstybių atsiradimu ir didesne „kataklizminio branduolinio karo“ rizika.
Kas gali sukurti branduolinį ginklą?
Branduolinio ginklo kūrimas yra daug laiko reikalaujantis procesas, kuriam reikia aiškiai apibrėžtų išteklių. Taip yra todėl, kad tokio ginklo nepavyks sukurti neturint pakankamai skiliųjų medžiagų – labai prisodrinto urano (HEU, ne mažiau kaip 90 proc.) arba plutonio-239 (Pu-239), pažangių branduolinių technologijų, įskaitant plutonio gamybos reaktorius arba urano sodrinimo gamyklas, pristatymo priemonių – daugiausia balistinių raketų ir orlaivių, taip pat didelių mokslinių ir pramoninių objektų. Be laboratorijų, inžinierių ir mokslininkų, išmanančių branduolinę fiziką, toks procesas gali būti nesėkmingas.
Šiuo metu pripažįstama, kad teoriškai daugiau nei tuzinas šalių turi technologinių galimybių pasigaminti branduolinį ginklą. Labiausiai pažengusios pagal „branduolinio slenksčio“ potencialą yra Japonija, Vokietija ir Iranas. Japonijos atveju atkreipiamas dėmesys į dideles jos plutonio atsargas, sukauptas vykdant civilinę branduolinę programą, ir labai gerai išvystytas technologijas. Kai kurie ekspertai netgi teigia, kad Tokijas gali sukurti branduolinį ginklą per kelis mėnesius.
Kita vertus, Vokietija turi gerai išvystytą branduolinę ir technologinę pramonę, taip pat galimybę gauti labai prisodrinto urano iš civilinių programų. Kita vertus, Iranas vykdo pažangią urano sodrinimo programą, nors oficialiai teigia, kad branduolinio ginklo nesiekia. Minėtame sąraše taip pat yra Pietų Korėja, turinti pažangią branduolinę technologiją, tačiau politiškai suvaržyta sąjungos su JAV, taip pat Turkija ir jos plėtojama branduolinė programa.
Šaltinis: tech.wp.pl
Parašyti komentarą