Senelio metodas, kuris pakeitė mano derlių: kaip dilgėlės tapo sodo karalienėmis.
Mano senelis visada sakydavo: „Dilgėlės yra sodo karalienės.“ Tada tai skambėjo kaip poetiškas posakis, bet šiandien žinau – jis buvo teisus. Kai pradėjau naudoti specialų dilgėlių užpilą lysvėse, kur auginu morkas ir burokėlius, rezultatai pranoko visus lūkesčius.
Per trejus metus morkos užaugo iki 18–19 cm ilgio, o burokėlių šaknys – iki 11–12 cm skersmens. Iš vieno kvadratinio metro dabar prirenku 4 kg morkų (anksčiau – 2,5 kg) ir 5 kg burokėlių (vietoje buvusių 3,5 kg). Vienos morkos svoris siekia 100–120 g, o burokėliai užauga iki 280 g (anksčiau vos 180 g). Tai faktas.
Dabar žingsnis po žingsnio papasakosiu, kaip teisingai pasiruošti dilgėlių užpilą, kokias proporcijas naudoti, kada ir kaip dažnai laistyti. Ir svarbiausia – atskleisiu tris dažniausias klaidas, dėl kurių dauguma sodininkų negauna jokio rezultato iš šios žaliosios trąšos.
Mitai ir realybė
Daug kur rašoma, kad dilgėlių antpilas netinka morkoms ir burokėliams, esą visos maistinės medžiagos nukeliauja į lapus, o šaknys lieka plonos ir silpnos. Logiškai skamba: dilgėlėse gausu azoto, o jis skatina žaliosios masės augimą.
Tačiau praktika parodė ką kita. Tris sezonus lysves dalijau į dvi dalis: vieną tręšiau „pagal mokslą“ – nitroamofosfatu ir superfosfatu, o kitą – senelio metodu, dilgėlių užpilu. Rezultatas – dilgėlių pusė davė stabiliai 60–70 % didesnį derlių, esant tam pačiam ploto dydžiui.
Problema ta, kad dauguma žmonių šią priemonę naudoja neteisingai: ima klasikinį 1:10 santykį (kaip pomidorams) ir laisto bet kada. Tokia koncentracija morkoms per stipri, augalai užsiaugina per daug lapų. Mano senelio metodas remiasi kita logika: švelnesne koncentracija, tiksliu fermentacijos laiku ir… vienu slaptu priedu.
Toliau skaitykite kitame puslapyje.
Parašyti komentarą