Vasara – metas, kai sodybos dūzgia nuo žoliapjovių ir kitos įrangos. Tačiau kai kurių sodybų šeimininkai tik dabar imasi savo aplinkos ruošimo. Kraštovaizdžio ekspertai pataria, ko reikėtų imtis norint džiaugtis išpuoselėta aplinka, rašoma „Linas Agro“ pranešime žiniasklaidai.
„Ar tai būtų įprasta veja, ar žydinti pieva, vieno elementaraus atsakymo, kas tiktų kiekvienai sodybai ir ką vertėtų rinktis, nėra. Dažniausiai sodyba užima didelį plotą – kur kas daugiau nei kelis arus. Todėl pirmiausia reikėtų suskirstyti jos plotą į tam tikras zonas, ir pagal tai spręsti, ar mums norėtųsi dekoratyvaus sprendimo, ar išlaikyti kuo natūralesnį vaizdą. Vienoje sodyboje galima netgi visus įmanomus variantus įgyvendinti, bet laikantis zonavimo principų“, – teigia „Linas Agro“ regiono agronomė Regina Kanevičienė.
Tradicinė veja – arčiau sodybos pastato
Norintiems turėti tradicinę, daugeliui įprastą veją, R. Kanevičienė pataria ją įrengti kuo arčiau sodybos, taip pat tų vietų, kuriose daugiau vaikščiojama: terasų, žaidimų aikštelės, poilsio zonos ir kt. Tokiose vietose rekomenduojama pasėti kuo smulkesnę, minkštesnių lapelių veją.
„Jeigu turite intensyviai naudojamą zoną, pavyzdžiui, sporto aikštyną, reikėtų pasirinkti atsparesnę vejos veislę, kuri būtų greičiau atsistatanti. Tačiau atokiau nuo sodybos esančiose vietose būsimą veją galima suderinti su jau esama pieva, kur galima įveisti ir dobiliukų, ir kitų įprastų augalų. Jeigu norite turėti žydinčią, kuo natūralesnę pievą, parinkite jai toliau nuo sodybos esančią vietą“, – paaiškina specialistė.
Įvardijo skirtumus tarp skirtingų pievų
Nors prie namų esanti pieva gali atrodyti panaši į kaimynystėje esančią, skirtumų tarp skirtingų jos tipų – pakankamai daug. Vejoje įprastai vyrauja tik varpinės žolės, kurios tankiai suauga ir nepalieka vietos natūraliems augalams. Tačiau jos priežiūra – sudėtinga ir reikli.
„Jei pažvelgtume į tradicinę kaimišką pievą, ten rasime nemažai natūralių augalų, o jos priežiūra – kur kas paprastesnė nei vejos. Tokios pievos šaknys – kur kas ilgesnės, ji – atsparesnė gamtos negandoms. Tad jei norisi mėgautis natūraliu įvaizdžiu, o daugiau laiko skirti poilsiui, bet ne aplinkos priežiūrai, tradicinė pieva gali būti tikrai geras pasirinkimas“, – sako R. Kanevičienė.
Tačiau ji atkreipia dėmesį į tai, kad natūralioje pievoje gali augti ir nebūtinai malonūs augalai, pavyzdžiui, įvairios piktžolės. Todėl sodybų šeimininkus kraštovaizdžio ekspertė ragina įsivertinti, kokios aplinkos jiems norisi ir kiek ją reikės prižiūrėti.
Vejos grožis priklauso ne tik nuo priežiūros
Paklausta, kas labiausiai lemia sodybą supančios pievos arba vejos grožį, R. Kanevičienė nurodo du esminius veiksnius: aplinkos priežiūrą ir dirvožemio kokybę. Pasak jos, abu šie veiksniai – svarbūs ir vienas kitą papildantys.
„Žinoma, nuo vejos priežiūros priklauso daug kas, tačiau blogai parinktas dirvožemis gali nubraukti jūsų pastangas kaimišką pievą paversti veja. Vis dėlto, jeigu dirvožemio savo sodyboje pakeisti negalime, patartina rinktis tokias vejos veisles, kurios galėtų tinkamai augti konkrečiame dirvožemyje. Pavyzdžiui, jūsų sodybą Dzūkijoje supa smėlingas dirvožemis, tad vertėtų rinktis tokį vejos tipą, kuris būtų linkęs augti smėlingose vietovėse. Tam tiktų nendrinis eraičinas ir panašūs augalai“, – teigia specialistė.
Ji priduria, kad situacija su molingu gruntu – dar sudėtingesnė. Molis neleidžia kvėpuoti vejai, gauti drėgmės, tad žolė tokioje aplinkoje vargsta.
„Tačiau kuo dirvožemis – lengvesnis, tuo vejai augti lengviau ir geriau, jos priežiūra – ne tokia sudėtinga. Vis dėlto, jei sodyboje esantis gruntas – tankus ir sunkus, verčiau rinktis kaimišką pievelę – ją auginti bus paprasčiau“, – sako R. Kanevičienė.
Lauko pievai galima suteikti daugiau spalvų
Kaip pasakoja kraštovaizdžio priežiūros ekspertė, ištobulinti įmanoma ne tik veją, bet ir aplink sodybą esančią natūralią pievą. Tai padaryti galima pačiomis įvairiausiomis priemonėmis.
„Jeigu šalia namų turite žydinčią laukinę pievą, galima ją praplėsti papildomai įsėjant gėlių, pavyzdžiui, ramunių, rugiagėlių, gvazdikėlių ir kt., taip pat kitų augalų, kurie šią pievą praturtintų ir dar labiau pagražintų. Taip pievos žydėjimo laikotarpį prailginsite nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens: praktiškai kiekvienu metų laiku žydės vienos ar kitos gėlės“, – teigia specialistė.
Tačiau kraštovaizdžio ekspertė priduria, kad tokios pievos nebus galima šienauti anksčiau nei rugpjūtį. Anot jos, žydinčios gėlės turi subrandinti savo sėklas ir jas išbarstyti: tai leis žydinčia pieva grožėtis ne vienerius metus.
„Žydinčių augalų yra visokių, juos taip pat reikėtų rinktis pagal tai, koks dirvožemis yra toje vietoje, kur norite juos įsėti. Vienos gėlės mėgsta rūgštesnę dirvą, kitos – lengvesnę ir puresnę. Jeigu kyla dvejonių, ką išsirinkti, taip pat jeigu norisi išsiaiškinti, ką ir kaip auginti, visada galima pasitarti su specialistais“, – paaiškina „Linas Agro“ regiono agronomė R. Kanevičienė.
Parašyti komentarą