Evoliucijos požiūriu skruzdėlės yra itin sėkmingos gyvos būtybės. Remiantis turimais skaičiavimais, jų bendras skaičius yra apie 10 000 trilijonų individų, o jų bendra masė yra maždaug 10 kartų didesnė nei žmonių. Tai labai senos gyvos būtybės, atsiradusios Žemėje maždaug prieš 120 milijonų metų. Šie vabzdžiai, kuriuos sudaro apie 14 000 skirtingų rūšių, laikomi vienais gausiausių planetoje.
Visi žinome, kad skruzdėlės yra nepaprastai stiprios ir gali lengvai panešti dešimtis kartų didesnę masę nei jų pačių. Mokslininkai niekada nenustoja stebėtis sudėtinga jų bendruomenių socialine struktūra. Darbo pasidalijimas jose yra nustatytas biologijos lygmeniu – skirtingo dydžio ir lyties skruzdėlės yra „užprogramuotos” būti kareiviais, darbininkais, patinais ar karalienėmis. Tačiau visa tai netrukdo kai kurioms iš jų demonstruoti visiškai neracionalaus, be galo perdėto, savižudiško elgesio pavyzdžius. Pavyzdžiui, klajoklių skruzdėlės masiškai miršta begaliniame cikle, kuris kartais vadinamas „mirties spirale”.
Ieškodamos maisto, skruzdėlės organizuoja masinius reidus ir sugeba kolektyviai įveikti daug didesnius už save gyvus padarus. Problema ta, kad klajoklės skruzdėlės yra praktiškai aklos. Jos orientuojasi pagal kvapą ir, svarbiausia, yra įpratusios sekti priekyje einančių bendražygių feromonų kvapą. Feromonus gaudo antenomis.
Daugeliu atvejų tai veikia puikiai, bet įsivaizduokite save skruzdėlės, dalyvaujančios dideliame reide, vietoje. Sekate priekyje einančių kitų skruzdėlių paliktą feromonų kvapą. Tačiau tam tikru momentu nuklystate nuo kurso ir pasukate senu, pasenusiu „keliu”. Jus sekančios skruzdėlės daro tą patį.
Po kurio laiko jūsų antenos pajus visiškai naujus feromonus, kurių negalėsite supainioti su niekuo kitu. Ar tai reiškia, kad esate teisingame kelyje? Visai ne! Net nesuvokdami, dabar vaikštote ratais, sekdami save pačius uždarame cikle.
Taip veikia mirties spiralė. Jei koks nors išorinis veiksnys nesugrąžins vabzdžių į teisingą kelią arba jie nesugebės palikti šios begalinės kilpos, ciklas tęsis iki visiško išsekimo ir masinės šio veiksmo dalyvių mirties.
Šį reiškinį pirmą kartą aprašė amerikiečių entomologas Williamas Wheeleris 1910 m. Dvi dienas mokslininkas stebėjo vabzdžius, besiremiančius tik savo antenų signalais, aklai sekančius vienas kitą, nepastebinčius, kad jie niekur nenukeliauja ir eikvoja energiją.
„Niekada nemačiau labiau stebinančios ir įtikinamos demonstracijos, koks ribotas gali būti instinktas”, – vėliau rašė jis.
Klajoklių skruzdėlių mirties spiralė yra bauginanti savo absurdiškumu, bet dar bauginančią ją daro tai, kiek ji gali išaugti. Kartą Gajanoje buvo pastebėta 400 metrų skersmens kilpa. Kiekvienai skruzdėlei prireikdavo maždaug dviejų su puse valandos, kad apeitų vieną ratą.
Mokslininkas, stebėjęs procesiją, pranešė, kad ji tęsėsi dvi dienas, o uždaras maršrutas pamažu užsikimšo vis daugiau negyvų vabzdžių. Žmogus, turintis švelnesnę širdį ir mažiau smalsų protą, galbūt bandytų išvesti skruzdėles iš mirties spiralės, o kai kurie ekspertai mano, kad tai galima padaryti naudojant improvizuotus kvapus, kurie gali „nurodyti” kelią iš aklavietės.
Kodėl vabzdžiai neišvystė gebėjimo išvengti visiškai kvailo masinio išnykimo? Matyt, jų kolonijos nelaiko kelių procentų visos populiacijos praradimo katastrofišku dėl tokių „nelaimingų atsitikimų”, o protokolo šiai problemai spręsti parengimas niekada nebuvo svarbus prioritetas.
