Tą rytą turgus buvo sausakimšas žmonių – net lengvas lietus, pliaupęs nuo pat ankstaus ryto, netrukdė. Tos dienos įvykiai išliko ryškiai mano atmintyje, nes…
Pardavėjai buvo išstatę prekystalius taip, lyg nieko nebūtų nutikę, o mes, pirkėjai, klaidžiojome tarp eilių, ieškodami kažko ypatingo. Aš irgi vaikščiojau kartu, nors senas skėtis bet kurią akimirką galėjo sulūžti. Mane per daug traukia knygos – profesinė liga, nuo kurios nėra pabėgimo.
Jau treji metai, kai esu pensijoje, bet vis dar neatsisakiau savo mokymo įpročių. Trisdešimt penkerius metus mokykloje dėsčiau literatūrą, ir knygos man – tarsi gyvenimo būdas. Mano butas jau perpildytas, lentynos girgžda, bet aš vis tiek parsinešu namo naujų – čia klasikos, čia trilerių, čia vaikiškų pasakų. Pati juokiuosi, bet negaliu sustoti.
Pardavėjas Jonas, senas vyras su barzda, mane iš karto atpažino – dažnai iš jo perku.
„O, Rūta čia!” – tarė jis man, kai sustojau prie jo stalo su knygomis. – „Ar jau radai ką nors, kas tau patiktų?”
„Tik dabar ieškau”, – atsakau, vartydama knygas. „Kas naujo?”
– Na, tvarkau savo uošvės sandėliuką… Tegul dangus ją priglaudžia, ji mirė praeitą savaitę. Nusprendžiau parduoti jos knygas, galbūt kam nors jos pravers.
Linktelėjau ir toliau rausiausi krūvoje. Knygos kaip knygos – nutrintos, su nuplyšusiais viršelio kampais, kietais viršeliais, apdriskusi kolekcija… Ir staiga – bum! – tarp šios krūvelės pamačiau mažą knygelę tamsiai mėlynu įrišimu su auksiniu įspaudu. Paėmiau ją – ji buvo tvirta, nors ir maža.
„O kas gi per stebuklas?” – paklausiau, apžiūrinėdama radinį.
Ant viršelio atspausdinta: „J. V. Goethe. Faustas. 1938.” Vau! Senas leidimas, tokio daugiau nerasite.
– O, kokia retenybė, – pagyvėjo Jonas. – Mano uošvė ypač saugojo šį „Faustą”. Lietuviškas vertimas! Ji sakė, kad vos jo nesudegino, kai pokaryje nebuvo kuo užkurti krosnies, bet ranka nepakilo.
Atsargiai atverčiau knygą. Puslapiai, žinoma, buvo pageltę, bet įskaitomi. O jų kvapas – na, tik tikras knygų mylėtojas tai supras! Ypatingas, senas, išmintingas, tarsi būtų sugėręs viso pasaulio paslaptis.
„Kiek prašai?” – paklausiau, jau žinodama, kad be šios knygos namo negrįšiu.
– Tau, Rūta, pigiai. Trys eurai.
Sumokėjau – už tokią retenybę tai menki pinigai, garbės žodis! Suvyniojusi knygą į atsineštą krepšį, grįžau namo. Lietus sustiprėjo, ir nuo drėgmės jau skaudėjo kelius – amžius, ką padarysi?
Namuose pirmiausia pastačiau virdulį ant viryklės, tada apsirengiau sausu chalatu – senu, bet šiltu – ir įsmukau į kėdę, jau nekantraudama susipažinti su savo radiniu. Atsargiai atverčiau „Faustą” ir pradėjau lėtai jį vartyti.
Ant titulinio puslapio išblukusiu rašalu užrašytas įrašas: „Su gilia pagarba brangiai Elenai Petrauskienei. A. Rimkus. 1946.” Na, kas buvo šie žmonės? Elena Petrauskienė – tikriausiai Jono uošvė? Bet šis Rimkus – kas jis buvo? Giminaitis? Kavalierius?
Toliau vartau knygą ir staiga pajuntu kažką įspraustą tarp puslapių. Ištraukiu į keturias dalis sulankstytą popieriaus lapą, pageltusį ne mažiau nei pati knyga.
Išlanksčiau jį, pažiūrėjau – spausdintas mašinėle ir su antrašte „TESTAMENTAS”. Pradėjau skaityti ir vos nenukritau nuo kėdės! Pirmosios eilutės: „Aš, Rimkus Antanas, būdamas visiškai sąmoningas ir blaivaus proto, visą savo turtą, įskaitant butą adresu: Kaunas, Laisvės al. 45, taip pat visas asmenines santaupas ir vertybinius popierius, testamentu palieku savo pusseserės dukrai Rūtai Vasiliauskaitei…”
Rūta Vasiliauskaitė – bet čia aš! Tik viena problema: niekada gyvenime nepažinojau jokio Antano Rimkaus! Mūsų šeimoje tokios pavardės nebuvo! Na, bet skaitysiu toliau. Testamentas datuotas 1989 metais, kaip ir pridera, patvirtintas notaro. Be buto, jame minimos ir santaupos, ir sena monetų kolekcija.
– Kas čia per mistika?
Pažvelgiau į sieną, kur kabėjo mano tėvų vestuvių nuotrauka – 1960-ieji. Tokie jauni, laimingi. Mama su balta suknele, tėtis su šventišku kostiumu. Artimi giminaičiai, kuriuos pažinojau tik iš šios nuotraukos. Patys tėvai mažai ką pasakojo apie savo šeimas. Mamos tėvai anksti mirė, apie tėvo giminaičius žinojau tik tiek, kad jie kilę iš Kauno, ir daugelis taip pat išėjo anksti.
Priėjau prie nuotraukos, atidžiau įsižiūrėjau. Ir staiga pastebėjau – šone stovėjo vyras, plonas, aukštas, įdėmiu žvilgsniu. Anksčiau nebuvau į jį atkreipusi dėmesio, pamaniau – koks nors tolimas giminaitis. Grįžau prie testamento, pažvelgiau į parašą – „A. Rimkus”. Ar tai buvo sutapimas? Ar tai buvo tas pats vyras iš nuotraukos?
Virdulys virtuvėje jau seniai buvo užviręs, bet aš to net nepastebėjau – radau tokią keistą dėlionę! Ištraukiau iš spintelės seną šeimos albumą, pradėjau jį vartyti – galbūt jis vis dar kur nors matomas? Radau dar keletą nuotraukų. Vienoje jis ir mano tėvas stovi greta, abu su šventiniais kostiumais. Kitoje jis laiko ant rankų mažą mergaitę, kurioje – negalėjau patikėti savo akimis! – atpažinau save.
Apverčiau nuotrauką, ant kitos pusės pieštuku užrašyta: „Dėdės Antano atminimui. 1958 m.”
„Dėdė Antanas…” – sumurmėjau, bandydama prisiminti. „Kodėl aš jo neprisimenu?”
Nusprendžiau paskambinti pusseseriai. Ji dešimčia metų vyresnė už mane, galbūt ji ką nors žino apie tą Rimkų.
„Labas, čia Rūta”, – sakau, kai ji pakelia ragelį.
„Kokia staigmena! Kas nutiko?”
– Nieko, tik… Klausyk, man keistas klausimas. Neprisimeni nė vieno mūsų giminaičio, kurio pavardė būtų Rimkus? Antanas?
Telefone tyla.
„Dėdė Antanas?” – pagaliau sako ji. – „Žinoma, prisimenu! Jis buvo mūsų tėvo pusbrolis. Ką, tu jo neprisimeni?”
„Kažkas neaiškaus”, – prisipažinau. „Turiu nuotrauką, kurioje jis laiko mane ant rankų. Bet neprisimenu, kad jis kada nors būtų atėjęs į mūsų namus ar kad mano tėvai apie jį būtų kalbėję.”
„Nenuostabu. Po to incidento jie daugiau niekada nekalbėjo.”
„Kas nutiko?” – vėl tyla telefone.
– Tikrai nežinai? Dėdė Antanas buvo beprotiškai įsimylėjęs mūsų mamą. Dar prieš jai sutinkant tavo tėvą. Jie mokėsi toje pačioje gimnazijoje. Bet ji pasirinko tavo tėvą, ir Antanas dėl to labai nusiminė. Kai dėl kažkokio palikimo jie susipyko su tėvu, visi ryšiai nutrūko.
– Bet kodėl staiga jį prisiminei?
Nusprendžiau kol kas nekalbėti apie testamentą.
– Tiesiog žiūrėjau nuotraukas, man buvo įdomu. Bet nežinai, kas jam nutiko vėliau?
– Žinau tik tiek, kad jis niekada nebuvo vedęs. Gyveno Kaune, kažkur dirbo. Sako, kad kolekcionavo monetas ir knygas. Mirė, regis, devintojo dešimtmečio pabaigoje.
Pasikalbėjusi su seserimi, ilgai sėdėjau ir žiūrėjau į testamentą. Vyras, kurį vos prisimenu, paliko man visą savo turtą. Iš kažkokios meilės? O gal dėl nesėkmingos meilės mamai? O gal dėl kažkokios senos šeimos istorijos, apie kurią nieko nežinojau?
