Kai Rūta išvyko į Vokietiją su svajone geriau uždirbti ir pradėti naują gyvenimą, ji tikėjosi nuotykių ir galimybių. Tačiau realybė pasirodė kitokia: ilgos darbo valandos, vienatvė ir pasikeitusios darbo sąlygos privertė ją susimąstyti, kas iš tiesų svarbu gyvenime. Po šešių mėnesių Rūta grįžo į Lietuvą ir suprato, kad tik čia gali būti laiminga.
Štai jos pasakojimas:
Kai pirmą kartą išgirdau apie darbą Vokietijoje, širdis užplūdo džiaugsmu. Geras atlyginimas, apgyvendinimas, patogus grafikas – viskas atrodė tobula. Galvojau: „Pagaliau – naujas gyvenimo etapas, naujos galimybės. Pagaliau – tikra laisvė.“
Pirmomis savaitėmis viskas buvo kaip svajonė. Miestai švarūs, viešasis transportas punktualus, kolegos mandagūs. Netgi kalbos barjeras atrodė įdomus iššūkis – galvojau, kad greitai išmoksiu vokiečių kalbą ir pradėsiu kurti draugystes.
Tačiau realybė greitai parodė, kad ne viskas taip paprasta. Darbo tempas buvo žiauriai spartus – nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, dažnai be pietų pertraukos, o savaitgaliai tapo nuolatiniais budėjimais. Po kelių savaičių supratau, kad jaučiuosi pavargusi, pervargusi ir vieniša. Pokalbiai su kolegomis dažniausiai buvo formalūs, o man trūko tikro bendravimo, juoko, draugystės.
Paskutinysis lašas įvyko po trijų mėnesių. Sužinojau, kad darbdavys paslapčia pakeitė mano darbo grafiką ir pareigas. Papildomos valandos nebuvo apmokamos, o darbo krūvis – padvigubintas. Jaučiausi išduota ir sutrikusi. Vieną vakarą sėdėjau mažame bute, žiūrėjau pro langą į svetimą miestą ir galvojau: „Kam man visa tai, jei neturiu laiko gyventi, jei jaučiuosi lyg įkalinta?“
Nuo to momento pradėjau dairytis į galimybes grįžti namo. Pradėjau skaičiuoti, kiek pinigų man dar liko, kiek galėčiau sutaupyti kelionei atgal. Pamačiau, kad geriau sutaupyti dabar ir grįžti, nei praleisti dar kelis mėnesius svetimoje šalyje, jausdamasi nelaiminga.
Galiausiai, po šešių mėnesių, pasiėmiau savo daiktus ir grįžau į Lietuvą. Išlipus iš traukinio gimtojoje stotyje, pajutau neapsakomą lengvumą. Kvapas, žmonės, gatvės – viskas priminė, kur yra mano tikrieji namai. Nors atlyginimas Vokietijoje buvo didesnis, supratau, kad mano laimė nevertinama pinigais. Tik čia galiu kvėpuoti laisvai, jaustis saugi ir tikra.
Patarimai kitiems, planuojantiems dirbti užsienyje
1. Iš anksto susiplanuokite biudžetą.
Net jei atlyginimas didesnis nei Lietuvoje, apskaičiuokite visas išlaidas – būstą, maistą, transportą, draudimą ir pramogas.
2. Stebėkite darbo sąlygas.
Prieš priimdami pasiūlymą, pasidomėkite įmonės reputacija, darbo valandomis ir papildomų valandų apmokėjimu.
3. Nepamirškite bendravimo ir socialinio gyvenimo.
Vienatvė gali būti didesnė problema nei per mažas atlyginimas. Pasirūpinkite, kad galėtumėte susirasti draugų, užsiėmimų ar klubų, kur galėtumėte bendrauti.
4. Pasitikrinkite savo psichologinę toleranciją.
Darbas užsienyje dažnai reikalauja ne tik fizinio, bet ir emocinio atsparumo. Žinokite savo ribas.
5. Jei jaučiatės nelaimingi – klausykite savo jausmų.
Kartais geriau grįžti namo, nei tęsti gyvenimą, kuris neatneša laimės. Pinigai nepadės, jei nuolat jaučiatės nelaimingi ir vieniši.
Grįžus namo supratau, kad svarbiausia – ne pinigai ar svajonių darbas, o laimė, ramybė ir artimųjų buvimas šalia. Nuo to laiko daugiau niekada nebeplanuoju vykti dirbti kitur – namai ten, kur jaučiuosi tikra ir saugi.
Šį tekstą mums atsiuntė Rūta L. iš Kėdainių. Dėkojame! Jeigu ir jūs norite pasidalinti savo istorija, rašykite el. paštu – redakcija@kaipkada.lt
Beje, visai neseniai buvome paskelbę kitą pasakojimą apie gyvenimą ir darbą Anglijoje. Šį pasakojimą rasite čia: Anglijoje dirbu 12 valandų per dieną kalakutienos fabrike, bet jaučiuosi laisvesnė nei bet kada anksčiau – gerai, kad išvykau
