Psichologai Satoshi Kanazawa ir Norman Lee nagrinėja esminį klausimą: „Kas daro žmogų laimingą?“ Jų tyrimai atskleidžia modelius, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo akivaizdūs, tačiau giliau analizuojant parodo sudėtingą mūsų gyvenimo suvokimo pobūdį.
Pagrindinės tyrimo išvados
Bendruomenės galia. Kaimuose ir mažuose miesteliuose, kur gyventojų tankumas mažesnis, žmonės dažniausiai jaučiasi laimingesni. Svarbu ne tik mažesnis žmonių skaičius, bet ir stipresni socialiniai ryšiai. Tokiose bendruomenėse vyrauja didesnis socialinis kapitalas – pasitikėjimas, abipusė parama ir priklausymo jausmas. Žmonės pažįsta ne tik savo draugus, bet ir vietinės parduotuvės pardavėją, kaimyną ar gydytoją. Šie, atrodytų, paprasti, bet stabilūs ryšiai kuria „socialinį audinį“, kuris suteikia saugumo ir įsišaknijimo jausmą.
Bendravimo poreikis. Daugumai žmonių dažnas ir šiltas bendravimas su artimaisiais yra tiesiausias kelias į gyvenimo pasitenkinimą. Tai atspindi mūsų biologinę ir socialinę prigimtį, išsivysčiusią gyvenant artimose bendruomenėse.
Intelektas ir socialumo paradoksas
Tyrimai rodo, kad aukštą intelektą turintiems žmonėms socialinių kontaktų ir laimės ryšys nėra toks akivaizdus, o kartais net atvirkštinis. Tai nereiškia, kad jie antisocialūs, bet jų bendravimo poreikiai kitokie. Užuot ieškoję kompanijos dėl pačios kompanijos, jie siekia gilių, intelektualiai stimuliuojančių pokalbių. Paviršutiniški pašnekesiai jiems gali būti nuobodūs ar net varginantys, sukeliantys „socialinį nuovargį“. Tokie žmonės dažnai renkasi bendravimą su vienu ar dviem bendraminčiais, su kuriais gali aptarti sudėtingas idėjas. Jų turtingas vidinis pasaulis, kupinas apmąstymų, kūrybiškumo ir projektų, tampa stipriu malonumo šaltiniu, konkuruojančiu su išoriniu pasauliu.
Vis dėlto reikėtų vengti „atsiskyrėlio genijaus“ stereotipo. Istorijoje gausu pavyzdžių, kai aukštas intelektas padėjo kurti stiprias komandas – mokslinėse laboratorijose, meno judėjimuose ar technologijų startuoliuose. Tokiais atvejais socializacija tampa ne tik pramoga, bet ir įrankiu siekiant didesnių tikslų.
Kodėl didmiestis gali sukelti vienatvę
„Savanos laimės teorija“ teigia, kad mūsų smegenys vis dar pritaikytos gyventi mažose bendruomenėse, kur visi vieni kitus pažįsta. Didmiestyje, apsupti milijonų žmonių, galime jaustis visiškai vieniši – tai vadinama „vienatve minioje“.
Pavyzdžiui, Alina, persikėlusi iš mažo kaimelio į sostinę, įgijo prestižinį išsilavinimą, turi darbą, mylimąjį ir draugų, tačiau kartais jaučiasi vieniša. Nors jos svajonės išsipildė, evoliuciniai nerimo mechanizmai suveikia miesto aplinkoje. Kaime ji buvo bendruomenės dalis – „savo tėvų dukra“, „vaikystės draugė“, „mergina, kuri gražiai piešia“. Mieste ji – tik viena iš milijonų. Socialinį tinklą tenka kurti nuo nulio, o tai reikalauja didelių emocinių pastangų. Kaime bendruomenė yra duotybė, o mieste ją reikia sąmoningai kurti ir palaikyti.
Sąmoningumo vaidmuo ieškant pusiausvyros
Aukštas intelektas gali tapti ne vienatvės priežastimi, o įrankiu, padedančiu analizuoti savo būsenas ir poreikius. Žmogus gali suprasti: „Jaučiuosi vienišas ne todėl, kad neturiu draugų, o todėl, kad mano bendravimas neatitinka gilaus ryšio poreikio.“ Toks suvokimas leidžia pereiti nuo pasyvios kančios prie aktyvių veiksmų: prisijungti prie teminio klubo, profesinės bendruomenės ar savanoriško projekto, taip sąmoningai kuriant savo socialinę aplinką.
Tikrasis kelias į laimę slypi ne pasirinkime tarp kaimo ir miesto, o gebėjime susikurti savo „savaną“ – pasitikėjimu, bendromis vertybėmis ir giliais ryšiais grįstą bendruomenę, kad ir kur gyventume. Tai gebėjimas atrasti savo žmones tarp milijonų ir sukurti erdvę, kurioje jaustumėtės saugūs ir galėtumėte būti savimi. Galiausiai laimė priklauso ne nuo vietos žemėlapyje, o nuo mūsų užmegztų ryšių kokybės.
