Dažnai atrodo, kad senatvė tebus ankstesnio gyvenimo tęsinys. Tarsi niekas per daug nepasikeistų: aplinkui vaikai, draugai, anūkai, tik darbo nebeliks. Norisi tikėti tokiu vaizdu. Tačiau iš tikrųjų tai labiau panašu į sapną.
Kai į senatvę žvelgi iš šalies, iliuzijos pradeda nykti. Pavyzdžiui, kaimynė-močiutė. Ji turi užaugusių vaikų, vis dar gyvų draugų, ir jos gerovė taip pat tai leidžia. Bet ji sėdi viena ant suoliuko. Kartais pasikalba su kaimynais, bet dažniausiai lieka viena. Ir tada supranti: niekas neprivalo ten būti, net artimiausi.
Kodėl manome, kad mūsų senatvė bus ypatinga ir reikalinga kitiems? Nenoriu skambėti niūriai, bet siūlau apie tai atvirai pasikalbėti. Kad vėliau nebūtų karčių nusivylimų.
1. Vaikai tampa suaugusiais ir gyvena savo gyvenimus
Tam tikru momentu jie pradeda gyventi savo gyvenimą – su darbu, šeima ir tikslais. Tėvai išlieka svarbūs, bet jie nebėra dėmesio centre. Ir tai natūralu.
Suaugę vaikai negali gyventi vien su jūsų rūpesčiais. Jie kartais renkasi draugus, o ne lankytis pas jus. Ir tai ne nusikaltimas – toks gyvenimas.
2. Anūkai nėra vaistas nuo vienatvės
Dažnai atrodo, kad atsiradus anūkams, namai nebebus tušti. Tačiau netrukus jie turės savo darbus, mokyklą, užsiėmimus, draugus. Ir močiutė nebebus pagrindinis dėmesio objektas.
Gera savijauta ne visada leidžia praleisti tiek laiko su anūkais, kiek norėtumėte. O tėvystės patarimai ne visada bus priimami su dėkingumu.
Kai jie maži, jie mėgsta lankyti močiutę, bet paauglystėje svarbesni tampa draugai ir kompiuteris. Kai jie užauga, jų rūpesčiai tampa visiškai kitokie.
3. Santykiai negarantuoja ramios senatvės
Žmonių jėgos ir energija senstant kinta skirtingai. Jei jie neišmoko sutarti jaunystėje, tai tik dar labiau išryškėja senatvėje.
Be to, vyrai dažnai miršta anksčiau. O tada moteris lieka viena, praranda artimiausią atramą.
4. Draugai tolsta vienas nuo kito
Atrodo, kad draugai visada bus šalia. Tačiau gyvenimas keičiasi, kraustaisi, rūpinaisi, esi užsiėmęs. Kad draugystė tęstųsi, reikia skirti laiko ir dėmesio, tačiau su amžiumi tai tampa vis sunkiau.
Todėl geriau į draugystę žiūrėti kaip į malonią dovaną, o ne kaip į vienintelę atramą senatvėje.
5. Kaimynai ir pažįstami nėra šeima
Šiandien jie čia, bet rytoj bus užsiėmę savais reikalais arba jau išsikraustę. Atsitiktiniai žmonės nėra atsakingi už tavo tuštumos užpildymą.
Žinoma, yra gražių pavyzdžių, kai kaimynai padeda, bet tai labiau išimtis. Sumažėjus aktyvumui ir jėgoms, bendravimo ratas paprastai tampa mažesnis.
6. Dėkingumas nėra tas pats, kas rūpestis
Galite padovanoti daug savo gyvenimo metų savo vaikams ir anūkams, bet tai nereiškia, kad jie turi tuo pačiu atsidėkoti. Jiems tai atrodys kaip „natūrali gyvenimo eiga”, o ne žygdarbis.
Kartais dėkingumas išreiškiamas retu skambučiu ar maža dėmesio žinute. Ir tai nereiškia, kad esate bloga mama ar močiutė. Žmonės tiesiog skirtingi, ir jų charakteriai tokie pat. Kuo mažiau tikimės, tuo gyvenimas tampa lengvesnis.
7. Svarbos jausmas prasideda nuo tavęs
Negalite kontroliuoti kito žmogaus gyvenimo, bet galite kontroliuoti savo. Senatvė be iliuzijų – tai ne vienatvė, o laisvė.
Kai turi savo pomėgius, įpročius ir malonumus, nebesi priklausomas nuo kitų buvimo. Lengviau ir maloniau būti su savimi – ir tai traukia žmones. Tokiu atveju vaikų ar draugų dėmesys tampa malonumu, o ne pareiga.
Daugelis žmonių bijo tokių žodžių, manydami, kad jie reiškia visišką vienatvę. Iš tiesų tai susiję su saugumu: kuo mažiau iliuzijų ir reikalavimų kitiems, tuo šiltesnis tampa bet koks dėmesys, kuris sulaukiamas.
Senatvė gali būti rami ir prasminga, jei išmoksime būti savarankiški.
Už šį tekstą dėkojame skaitytojai Vandai D. iš Telšių.
