Kodėl sovietiniuose ir posovietiniuose butuose kilimai buvo kabinami ant sienų, kai daugelyje šalių jie dažniausiai klojami ant grindų? Ši tradicija turėjo ne vieną priežastį – nuo praktinių iki simbolinių. Straipsnyje aptariama, kaip kilo šis paprotys, kokie kilimai buvo populiarūs, kas juos gamino, kaip jie buvo prižiūrimi, kodėl išėjo iš mados ir kodėl vėl sugrįžta.
Nuo šalčio iki „namo šilumos“: utilitarinės priežastys
7–9 dešimtmečiais Sovietų Sąjungoje sparčiai statyti surenkamieji daugiabučiai išsprendė būsto trūkumą, tačiau turėjo trūkumų: plonos sienos, šalčio tilteliai, prasta garso izoliacija ir kondensatas ant sienų, ypač kampiniuose kambariuose. Kilimai ant sienų tapo prieinamu sprendimu, nes:
- Šiluma: Sukurdavo oro tarpą, mažindami šilumos nuostolius ir drėgmę.
- Garso izoliacija: Slopindavo kaimynų triukšmą ir aidą, ypač „chruščiovkėse“.
- Estetika: Suteikdavo plikom sienom jaukumo, veikdami kaip dekoratyvinis fonas.
Kilimai buvo greitas, nebrangus būdas pagerinti gyvenimo sąlygas be sudėtingų remontų.
Kilimas kaip kapitalas ir statuso simbolis
Aukštos kokybės vilnonis kilimas buvo brangus ir retas pirkinys deficitinėje ekonomikoje. 1970–1980 m. vidutinis atlyginimas buvo 120–170 rublių, o kilimai kainavo:
- Standartiniai: 150–300 rublių
- Rankų darbo ar dideli: 400–800 rublių ir daugiau
Tai prilygo televizoriui ar baldų komplektui. Kilimai buvo perkami per „blatą“, taupoma mėnesiais arba dovanojama vestuvėms kaip „visam gyvenimui“ skirtas daiktas. Kabindami ant sienos, šeimininkai:
- Išsaugodavo vertę: Siena apsaugojo kilimą nuo susidėvėjimo, skirtingai nei grindys.
- Demonstravo statusą: Brangus kilimas rodė šeimos gerovę ir skonį.
- Kūrė foną: Tarnavo kaip šeimos nuotraukų ar švenčių dekoras.
Populiarūs kilimai ir jų gamintojai
Dažniausiai buvo kabinami:
- Pramoniniai kilimai: Iš pusvilnės ar vilnos, su gėlių ar geometriniais ornamentais (pvz., „Moldavos rožės“ – Moldovos gamyklų produkcija su rožių motyvais).
- Rankų darbo kilimai: Iš Šiaurės Kaukazo, Azerbaidžano, Turkmėnijos – vertinami dėl tankumo ir sodrių spalvų.
- Gobelenai: Stilizuoti peizažai ar abstrakti grafika, veikiantys kaip „paveikslai ant audinio“.
Gamyklos Moldovoje, Azerbaidžane, Turkmėnistane ir kitose respublikose tiekė standartizuotus kilimus, pritaikytus tipiniams butų išplanavimams.
Kaip buvo prižiūrimi kilimai?
Kilimų priežiūra buvo ritualas:
- Kasdien: Valymas dulkių siurbliu (pvz., „Chaika“, „Raketa“).
- Periodiškai: Mušimas kieme rotango ar plastikiniu plaktuvu arba „sniego vonia“ – kilimas guldomas ant švaraus sniego, kuris sugeria dulkes.
- Cheminis valymas: Retai, pašalinant dėmes ar atkuriant formą.
Sieniniai kilimai buvo lengviau prižiūrimi, nes kaupė mažiau dulkių ir nepatirdavo mechaninio dėvėjimosi. Savininkai vėdindavo patalpas, vengdavo drėgmės ir saugojo nuo kandžių.
Kaip teisingai kabinti kilimą?
- Paskirstyti apkrovą: Naudoti medinę juostelę ar tvirtinimo plokštę su keliais tvirtinimo taškais, kad išvengtumėte „bangų“ ar plyšimų.
- Ventiliacija: Palikti tarpą tarp kilimo ir sienos, kad nesikauptų drėgmė.
- Sauga: Neuždengti elektros lizdų, vengti kaitrių lempų arti kilimo.
Kodėl kilimai išėjo iš mados ir vėl sugrįžta?
Po 1990-ųjų modernūs apdailos būdai (tapetai, plastikiniai langai, fasadų apšiltinimas) pašalino kilimų poreikį šilumai ir garso izoliacijai. Kilimai tapo „sovietinio gyvenimo“ simboliu, siejamu su atgyvena.
Tačiau nuo 2010-ųjų kilimai sugrįžta kaip interjero akcentai ir meno objektai, dažnai rankų darbo ar modernaus dizaino, atspindintys retro tendencijas.
Mitai ir realybė
Dažnai manoma, kad kilimai ant sienų – „estetinė klaida“ ar atgyvena. Tačiau jų populiarumas buvo racionalus:
- Kompensavo statybos trūkumus (šaltis, triukšmas).
- Taupė remonto išlaidas, slėpdami sienų defektus.
- Tarnavo kaip ilgalaikė investicija ir statuso simbolis.
Apibendrinant
Kilimai ant sienų sovietmečiu buvo ne tik dekoracija, bet ir praktinis sprendimas, derinantis šilumos, garso izoliacijos ir estetikos funkcijas. Jie atspindėjo deficitinės ekonomikos realijas ir kultūrinius prioritetus.
