Vandenynų gelmėse, amžinos tamsos zonoje, kur slėgis pasiekia ekstremalius lygius, o saulės šviesa tėra tolimas prisiminimas, evoliucija sukūrė vienus keisčiausių ir, iš pirmo žvilgsnio, bjauriausių padarų planetoje. Tarp jų ypatingą vietą užima teleskopinė žuvis (Gigantura gentis) – giliavandenis plėšrūnas, kurio neįprasta išvaizda nėra gamtos užgaida, o puikus įrankių rinkinys išgyvenimui vienoje atšiauriausių Žemės aplinkų. Kiekviena, atrodytų, groteskiška jos kūno ypatybė – nuo karikatūriškų akių iki monstriškos burnos – yra milijonų metų prisitaikymo prie gyvenimo 500–2000 metrų gylyje rezultatas, praneša T4.
Ryškiausias teleskopinės žuvies bruožas yra ilgos, į priekį nukreiptos, vamzdinės akys, suteikiančios jai unikalią išvaizdą. Ši struktūra yra labai specializuotas prisitaikymas medžioklei beveik visiškoje tamsoje. Teleskopinė lęšių forma leidžia joms sugauti maksimalų likusios šviesos kiekį, o jų priekinė padėtis suteikia binokulinį regėjimą – retą savybę tarp žuvų – ir leidžia joms tiksliai įvertinti atstumą iki grobio. Dėl to teleskopinės žuvys gali pastebėti silpnus bioliuminescencinių organizmų blyksnius arba atskirti tamsius potencialaus maisto siluetus prieš blausiai apšviesto vandens stulpelio foną virš jų.
Ne mažiau nuostabus yra jos medžioklės aparatas. Teleskopinė žuvis, kurios ilgis paprastai neviršija 15–20 centimetrų, turi neproporcingai didelį žandikaulį su aštriais, atgal lenktais dantimis. Šis žandikaulis gali būti taip plačiai atvertas, kad plėšrūnas gali praryti dvigubai didesnį už save grobį. Toks ambicingas medžioklės būdas yra įprasta išlikimo strategija giliavandenėje aplinkoje, kur maisto trūksta ir reikia maksimaliai išnaudoti kiekvieną progą. Elastingas skrandis, galintis išsitempti iki neįtikėtino dydžio, leidžia jai sutalpinti ir suvirškinti tokį didelį grobį.
Tačiau bioliuminescencinių organizmų medžioklė sukuria naują problemą: švytintis organizmas, įsmeigtas į beveik permatomą plėšrūno kūną, gali paversti jį lengvu taikinių didesniems priešams. Evoliucija rado elegantišką sprendimą ir šiai problemai. Teleskopinės žuvies skrandis turi tankią, tamsiai juodą pigmentaciją. Ši šviesai nepralaidi kamera patikimai paslepia bet kokį švytėjimą nuo suėsto grobio, suteikdama plėšrūnui tobulą maskuotę tamsoje.
Taigi, tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo bjauru, iš tikrųjų yra puikus evoliucinės inžinerijos pavyzdys. Kiekviena teleskopinės žuvies anatomijos detalė yra kruopščiai sukalibruotas sprendimas, leidžiantis jai efektyviai medžioti, išvengti pavojų ir išgyventi sąlygomis, kurios daugumai gyvų būtybių yra visiškai netinkamos gyvenimui.
