Mokslininkai metų metus spėliojo apie Žemės likimą – pažangių tyrimų ir superkompiuterinių modeliavimų dėka dabar turime aiškesnį vaizdą, kaip galėtų klostytis mūsų planetos ateitis ir kada numatoma pasaulio pabaiga, rašo „The Daily Galaxy”.
Naudodami sudėtingus modelius, mokslininkai geriau suprato Žemės atmosferos, Saulės spinduliuotės ir neišvengiamo Saulės plėtimosi sąveiką, o tai leido mums nustatyti, kiek laiko mums liko, kol Žemė taps netinkama gyventi, ir ką tai reiškia žmonijos ateičiai.
Galvodami apie Žemės pabaigą, daugelis žmonių įsivaizduoja katastrofiškus įvykius – asteroido susidūrimą ar branduolinį karą, tačiau, remiantis naujausiais tyrimais, planetos žūtį sukels ne išorinė jėga, o pati Saulė – per milijardus metų jos laipsniškas dydžio ir ryškumo didėjimas lems Žemės sunaikinimą.
Saulė vieną dieną taps raudonąja milžine
Mokslininkai jau seniai žinojo, kad Saulė vieną dieną taps raudonąja milžine, išsiplės ir taps daug ryškesnė. Šis procesas prasidės po kelių milijardų metų, tačiau iki tol įvyksiantys pokyčiai gyvybę Žemėje padarys neįmanomą daug greičiau.
Kazumi Ozaki, pagrindinis NASA tyrimo, paskelbto žurnale „Nature”, autorius, aiškina: „Daugelį metų buvo diskutuojama apie Žemės biosferos gyvavimo trukmę, atsižvelgiant į laipsnišką Saulės šviesumo didėjimą. Buvo teigiama, kad laipsniškas Saulės spinduliuotės didėjimas sukels klimato kaitą, dėl kurios Žemė taps vis labiau netinkama gyventi. Tačiau ši ateitis nėra tokia tolima, kaip gali atrodyti.”
Remiantis superkompiuterių modeliavimais, maždaug po milijardo metų Žemės paviršius taip įkais, kad net atspariausios gyvybės formos negalės išgyventi. Vandenynai išgaruos, atmosfera suplonės, o planeta nebegalės palaikyti gyvybės tokios, kokią mes ją žinome.
Žmogaus gyvenimo trukmė yra tiesiogiai susijusi su Žemės aplinkos būkle, o laikrodis tiksi greičiau, nei manėme.
NASA tyrimų duomenimis, grėsmę kelia ne tik numatomas Saulės atšilimas, bet ir spartėjantys Žemės klimato bei atmosferos pokyčiai, dėl kurių gyvybė gali tapti neįmanoma daug greičiau. Kylanti temperatūra, krintantis deguonies lygis ir gyvybiškai svarbių išteklių išeikvojimas per ateinančius šimtmečius pasieks lūžio tašką – gerokai anksčiau, nei Saulė taps raudonąja milžine.
Vienas nerimą keliantis tyrimo aspektas yra tai, kad žmogaus sukelta klimato kaita spartina natūralaus atšilimo procesus. Kaip pažymi Ozaki, jei tai pasitvirtins, laikui bėgant galime tikėtis ir atmosferos deguonies lygio mažėjimo.
Žmogau veikla toliau didina „šiltnamio efektą”
Kylant pasaulinei temperatūrai ir žmogaus veiklai toliau didinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą, šie veiksniai gali pastūmėti Žemę prie ribos, per kurią gyvybė taptų neįmanoma.
Vienas labiausiai šokiruojančių atradimų buvo laipsniškas deguonies lygio mažėjimas Žemės atmosferoje – tyrimas rodo, kad per ateinančius milijardą metų Saulė ir toliau švies ryškiau, o tai turės įtakos ne tik temperatūrai, bet ir atmosferos cheminei sudėčiai. Mokslininkai jau stebi padidėjusį Saulės aktyvumą – vainikinės masės išstūmimai ir saulės audros sutrikdo Žemės magnetinį lauką ir gali prisidėti prie atmosferos deguonies lygio sumažėjimo.
Žmonių veikla – miškų kirtimas, tarša ir didėjantis iškastinio kuro naudojimas – taip pat prisideda prie deguonies lygio mažėjimo. Šie pokyčiai kartu su laipsnišku Saulės ryškumo didėjimu sukurs situaciją, kai išgyvens tik atspariausi organizmai, pavyzdžiui, tam tikros rūšies bakterijos, bet ne žmonės.
Viena iš skaudžiausių Saulės plėtimosi pasekmių bus vandenynų garavimas. Didėjant Saulės spinduliuotei, Žemės paviršiaus temperatūra pakils iki tokio lygio, kad vanduo nebegalės išlikti skystas. Vandenynai yra gyvybės Žemėje pagrindas: jie reguliuoja temperatūrą, gamina deguonį ir palaiko biologinę įvairovę. Be jų ekosistemos žlugs, ir net atspariausios gyvybės formos susidurs su išnykimu.
Garuojantys vandenynai radikaliai pakeis atmosferos sudėtį, paversdami gyvybę neįmanoma, ir ši akimirka bus paskutinis Žemės istorijos skyrius – planetos paviršius taps negyva dykuma.
Šaltinis: https://nra.lv/pasaule/504729-nasa-superdators-kad-pienaks-pasaules-gals.htm
