Lietuvoje darbuotojai svajoja apie 2–3 tūkstančių eurų atlyginimą „į rankas”. Ekonomistai aiškina, kad realybė darosi atšiauresnė

Dauguma Lietuvos gyventojų jaučiasi finansiškai saugūs, jei jų mėnesinės pajamos po mokesčių siekia bent 2000 eurų. Tai atskleidžia naujausi apklausos duomenys, rodantys, kad beveik pusė respondentų 2000–3000 eurų per mėnesį atlyginimą laiko finansiškai saugiu.

Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, kalbos apie tinkamą atlyginimą yra nuolatinės. Vieni sako, kad pakanka 1500 eurų „į rankas”, kiti įsitikinę, kad tikras finansinis saugumas prasideda tik nuo 3000 eurų. Tačiau ką iš tikrųjų rodo statistika ir kaip tai atitinka realybę?

Kiek lietuviai nori uždirbti

Apklausos rezultatai rodo, kad 24 procentai lietuvių jaustųsi finansiškai saugūs, jei atlyginimas būtų 2000–2500 eurų, o dar 21 procentas – jei atlyginimas būtų 2500–3000 eurų atskaičius mokesčius. Tik 4 procentai respondentų nurodė, kad pakaktų iki 1500 eurų, o 14 procentų mano, kad finansiniam saugumui reikia daugiau nei 4000 eurų per mėnesį.

Šie skaičiai rodo, kad lietuviai realistiški savo lūkesčiuose. Jie supranta, kad šiuolaikiniame pasaulyje, kai auga pragyvenimo išlaidos, būsto kainos ir kasdienių prekių savikaina, 1000–1500 eurų atlyginimas jau nebepakanka normaliam gyvenimui. Ypač jei žmogus turi šeimą, vaikus ar skolinasi būstui.

Tačiau kartu šie skaičiai rodo ir tam tikrą atotrūkį nuo realybės. Pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis, 2024 metų viduryje vidutinis grynasis atlyginimas Lietuvoje siekė apie 1400 eurų. Tai reiškia, kad dauguma lietuvių uždirba žymiai mažiau nei jie norėtų uždirbti, kad jaustųsi finansiškai saugūs.

Ekonomistas: atlyginimų augimas lėtėja

Nors pastaraisiais metais vidutinis grynasis atlyginimas Lietuvoje sparčiai augo, jis vis dar išlieka gana žemas, palyginti su Vakarų Europos šalimis. Ekonomistai pastebi, kad nuo 2021 metų pradžios stebimas gana spartus vidutinio darbo užmokesčio augimas, kai kuriais ketvirčiais viršijantis net 12 procentų augimą, palyginti su atitinkamu praėjusių metų ketvirčiu.

Tačiau augimo tempas palaipsniui mažėja ir tikimasi, kad tai tęsis ir ateinančiais laikotarpiais. Labiausiai tikėtina, kad kitais metais bruto darbo užmokesčio augimas sulėtės iki 6–6,5 procento per metus, tačiau greičiausiai jis išliks didesnis nei infliacija, todėl gyventojų perkamoji galia ir toliau gerės.

Ekonomistai pripažįsta, kad pastaraisiais metais spartus vidutinio darbo užmokesčio augimas darbdavių požiūriu nėra tvarus. Esant tik 1–2 procentų per metus ekonomikos augimui, ilgą laiką išlaikyti tokį darbo užmokesčio augimo tempą neįmanoma. Tai reiškia, kad lietuviai neturėtų tikėtis, jog atlyginimų augimas ir toliau bus toks spartus kaip pastaraisiais metais.

Moterys ir vyrai skirtingai vertina finansinį saugumą

Analizuojant duomenis pagal lytį, akivaizdu, kad moterys dažniau nei vyrai finansinį saugumą sieja su santykinai mažesniu atlyginimu. 25 procentai moterų nurodė, kad pakaktų 1500–2000 eurų, o tik 18 procentų vyrų taip atsakė.

Šis skirtumas gali būti aiškinamas keliais veiksniais. Pirma, Lietuvoje vis dar egzistuoja lytinio atlyginimų atotrūkio problema – moterys vidutiniškai uždirba mažiau nei vyrai, todėl jos galbūt yra labiau pripratusios prie mažesnių pajamų. Antra, moterys dažniau dirba nepilnu etatu arba renkasi mažiau apmokamas profesijas, susijusias su švietimu, sveikata ar socialine globa.

Kita vertus, vyrai dažniau renkasi didesnes pajamas gaunančias kategorijas – 18 procentų vyrų mano, kad finansiniam saugumui reikia daugiau nei 4000 eurų, palyginti su 10 procentų moterų. Tai gali būti siejama su tradiciniais vaidmenimis šeimoje, kur vyras vis dar dažniau laikomas pagrindiniu šeimos maitintoju, todėl jaučia didesnę atsakomybę ir poreikį uždirbti daugiau.

Amžiaus grupių skirtumai

Apklausa taip pat atskleidžia reikšmingus skirtumus tarp amžiaus grupių. Jauni suaugusieji, 18–29 metų amžiaus, dažniau teigia, kad 2000–2500 eurų pajamos užtikrintų saugumą – 28 procentų. Tai suprantama, nes jaunimas dažniau neturi šeimos, vaikų ar būsto kredito, todėl jų išlaidos paprastai mažesnės.

Vyresnio amžiaus suaugusieji, 60–74 metų amžiaus, taip pat teigė, kad pakaktų 1500–2000 eurų pajamų per mėnesį – 30 procentų. Vyresni žmonės dažnai jau yra išsimokėję būstą, vaikai savarankiški, todėl jų finansiniai poreikiai mažesni. Be to, jie galbūt prisimena laikus, kai atlyginimus buvo dar mažesni, todėl šiandieninės pajamos jiems atrodo pakankamos.

Savo ruožtu vidutinio amžiaus grupė, 40–59 metų, išsiskiria gerokai didesniais reikalavimais – maždaug ketvirtadalis šios grupės nurodo, kad finansiniam saugumui užtikrinti reikia daugiau nei 3000 eurų per mėnesį. Tai logiška, nes būtent šiame amžiuje žmonės turi daugiausiai finansinių įsipareigojimų – mokėti už būstą, auginti vaikus, galbūt remti senstančius tėvus.

Regioniniai skirtumai Lietuvoje

Lietuvos regionuose gyventojų pajamų lygio, užtikrinančio finansinį saugumą, vertinimas gerokai skiriasi. Vilniuje ir Kaune gyvenantys asmenys rodo didžiausius finansinius reikalavimus – beveik penktadalis mano, kad saugumui užtikrinti reikia daugiau nei 4000 eurų per mėnesį, o dar daugiau nurodo 2000–3000 eurų pajamas.

Šią tendenciją galima paaiškinti didesnėmis pragyvenimo išlaidomis didžiuosiuose miestuose – didesnėmis būsto, transporto ir kasdienėmis išlaidomis. Vilniuje ar Kaune nuomojamas dviejų kambarių butas gali kainuoti 600–800 eurų per mėnesį, tuo tarpu mažesniuose miestuose ar kaimo vietovėse – 300–400 eurų.

Savo ruožtu trečdalis mažesnių miestų ir kaimo vietovių gyventojų pripažįsta, kad finansiniam saugumui pakaktų 1500–2000 eurų atlyginimo. Regionuose finansinio saugumo kartelė yra žemiausia – iki 28 procentų gyventojų mano, kad pakaktų iki 2000 eurų pajamų.

Panevėžys, Šiauliai ir kiti vidutinio dydžio miestai šiame kontekste užima vidutinę poziciją. Šių regionų gyventojai paprastai rodo vidutinius lūkesčius – 22 procentai nurodo, kad 2000–2500 eurų atlyginimo pakaktų saugumui, tačiau tik 12 procentų mano, kad būtina daugiau nei 4000 eurų per mėnesį.

Kas įtakoja finansinio saugumo jausmą

Finansinio saugumo jausmas priklauso ne tik nuo pajamų dydžio, bet ir nuo daugelio kitų veiksnių. Vienas svarbiausių – išlaidos. Net ir uždirbdami 3000 eurų, žmogus gali jaustis nesaugiai, jei turi didelį būsto kreditą, vaikus, kuriuos reikia išlaikyti, ar kitus finansinius įsipareigojimus.

Kitas svarbus veiksnys – santaupos. Žmogus, turintis santaupų bent keliems mėnesiams pragyvenimui, jaučiasi žymiai saugiau nei tas, kuris gyvena nuo algos iki algos. Ekonomistai rekomenduoja turėti santaupų bent 3–6 mėnesių pragyvenimui, tačiau daugelis lietuvių tokių santaupų neturi.

Taip pat svarbu stabilumas. Net ir geras atlyginimas neteikia saugumo jausmo, jei darbas nestabilus, sutartis terminuota arba darbdavio finansinė padėtis neaiški. Priešingai, net ir vidutinis atlyginimas valstybiniame sektoriuje ar stabiloje įmonėje gali teikti daugiau ramybės.

Ką tai reiškia ateičiai

Situacija rodo, kad tarp lietuvių lūkesčių ir realybės yra nemažas atotrūkis. Dauguma nori uždirbti 2000–3000 eurų „į rankas”, tačiau vidutinis atlyginimas šiuo metu yra apie 1400 eurų. Nors atlyginimų augimas tęsiasi, jo tempas lėtėja, o ekonomikos augimas nėra pakankamai spartus, kad ilgai išlaikytų tokį atlyginimų augimo tempą.

Tai reiškia, kad lietuviai turės ieškoti kitų būdų gerinti savo finansinę padėtį – kelti kvalifikaciją, ieškoti geriau apmokamų darbų, galbūt dirbti papildomai arba kurti savo verslą. Taip pat svarbu mokytis efektyviau valdyti savo finansus, taupyti ir investuoti.

Vyriausybė ir darbdaviai taip pat turėtų prisidėti – skatinti produktyvumą, kurti aukštesnės pridėtinės vertės darbo vietas, investuoti į inovacijas. Tik taip galima užtikrinti tvarų atlyginimų augimą, atitinkantį gyventojų lūkesčius ir realųjį pragyvenimo išlaidų augimą.

Išvada

Lietuviai, kaip ir kaimyninių Baltijos šalių gyventojai, siekia finansinio saugumo, kurį daugumai reiškia 2000–3000 eurų atlyginimas „į rankas”. Tačiau realybė yra tokia, kad vidutinis atlyginimas vis dar žymiai mažesnis, o jo augimas lėtėja.

Kad pasiektume norimus atlyginimus, reikia ne tik darbdavių pastangų, bet ir kiekvieno iš mūsų asmeninio indėlio – kelti kvalifikaciją, ieškoti geresnių galimybių ir protingai valdyti savo finansus. Tik kompleksiškai sprendžiant šias problemas galima tikėtis, kad lietuvių finansinio saugumo svajonės taps realybe.