Europos kosmoso agentūros (ESA) ir NASA bendras projektas „Solar Orbiter“ pasiekė vieną svarbiausių Saulės tyrimų etapų istorijoje. Pirmą kartą žmonija pamatė aiškų Saulės polių vaizdą, o surinkti duomenys atskleidė precedento neturinčiu tikslumu, kaip šioje žvaigždėje teka magnetiniai laukai. Tai – proveržis, kuris gali padėti suprasti, kaip gimsta Saulės aktyvumo ciklai ir kodėl jie kartais sukelia milžiniškas magnetines audras Žemėje.
Pirmieji Saulės polių vaizdai žmonijos istorijoje
Iki šiol nė vienas zondas nebuvo pakilęs pakankamai aukštai virš Saulės ekvatoriaus, kad pamatytų jos ašigalius. „Solar Orbiter“ tai pavyko pasiekti šių metų kovą, kai jo orbitos kampas pasikeitė maždaug 17 laipsnių virš planetų plokštumos.
Naudodamas du itin jautrius prietaisus – poliarimetrinį ir helioseisminį vaizdo gavimo įrenginį (PHI) bei ekstremalių ultravioletinių spindulių kamerą (EUI) – zondas surinko gigabaitus duomenų, kuriuos išanalizavo Maxo Plancko Saulės sistemos tyrimų instituto (MPS) mokslininkai. Jų rezultatai paskelbti prestižiniame žurnale The Astrophysical Journal Letters.
„Iki šiol Saulės poliai buvo tarsi nematomi – paslėpti nuo mūsų žvilgsnio. Dabar pagaliau turime trūkstamą dėlionės dalį“, – sako Sami Solanki, MPS direktorius.
Magnetiniai srautai ir supergranuliacijos gardelės
Zondo duomenys atskleidė, kad Saulės paviršių dengia supergranuliacijos ląstelės – didžiulės plazmos srovės, kurių kiekviena yra 2–3 kartus didesnė už Žemę. Jose pastebėti greiti magnetiniai srautai, judantys Saulės paviršiumi 10–20 m/s greičiu ir stumiantys magnetinio lauko linijas link šių ląstelių kraštų.
Tai pirmas kartas, kai tokie judesiai užfiksuoti ties Saulės ašigaliais. Anksčiau jie buvo pastebėti tik prie pusiaujo – ir gerokai lėtesni.
„Ašigaliuose esančios supergranulės veikia kaip magnetinio lauko žymekliai. Jos pirmą kartą parodė, kaip vyksta globalus magnetinio lauko persiskirstymas per Saulės vienuolikos metų ciklą“, – aiškina tyrimo autorius Lakshmi Pradeep Chitta.
Kodėl šis atradimas toks svarbus
Saulės aktyvumas – dėmės, žybsniai, koronalinės masės išmetimai – tiesiogiai veikia Žemės magnetosferą, palydovus ir ryšių sistemas. Šių reiškinių cikliškumas (kas 11 metų) siejamas su magnetinių laukų kaita žvaigždės ašigaliuose, tačiau iki šiol šių sričių struktūra buvo nežinoma.
„Solar Orbiter“ duomenys pirmą kartą parodė, kaip magnetinis laukas juda iš pusiaujo link polių, leisdami patikslinti Saulės ciklo modelius. Tai reiškia, kad artimiausiais metais bus galima tiksliau prognozuoti saulės audras ir jų poveikį Žemei.
Kas toliau?
Zondas dar tik pradeda savo aukštos poliarinės orbitos etapą. Artimiausiais metais jis pasieks dar statesnį kampą – iki 33 laipsnių, o tai leis pamatyti Saulės polius dar iš arčiau.
Mokslininkai tikisi, kad šie duomenys padės:
- sukurti tikslų Saulės magnetinio ciklo modelį,
- geriau suprasti plazmos dinamiką ir žvaigždės karūnos formavimąsi,
- ir, galiausiai, išspręsti vieną didžiausių astrofizikos mįslių – kas iš tiesų lemia Saulės aktyvumo bangavimą.
Saulės tyrimai niekada nebuvo tokie išsamūs. „Solar Orbiter“ ne tik fotografuoja mūsų žvaigždę – jis po truputį atskleidžia jos paslaptis, nuo kurių priklauso visa gyvybė Žemėje.
Šaltinis:
https://geekweek.interia.pl/nauka/news-slonce-w-szczegolach-jakich-nie-bylo-solar-orbiter-dokonal-p,nId,22451654
