Daug metų manyta, kad Saturno palydovas Enceladas šilumą praranda tik per pietinį ašigalį, kur veržiasi įspūdingi garų ir ledo fontanai. Tačiau nauji tyrimai atvėrė netikėtą paslaptį – šiluma sklinda ir iš šiaurinio ašigalio. Tai keičia visą mūsų supratimą apie šį mažą, bet intriguojantį pasaulį ir dar labiau sustiprina spėjimus, kad Enceladas gali būti tinkamas gyvybei.
Paslėptas šilumos tinklas po ledu
Enceladas, kurio skersmuo vos 500 kilometrų, yra apgaubtas storu ledo šarvu. Po juo slypi pasaulinis sūrus vandenynas, kupinas anglies junginių ir mineralų – pagrindinių gyvybės sudedamųjų dalių.
Šiluma jo viduje kyla dėl potvynių ir atoslūgių jėgų: Saturno gravitacija tempia palydovą, sukeldama trintį ir energijos išsiskyrimą. Ši energija neleidžia vandenynui sušalti. Bet kad sistema išliktų stabili, šilumos balansas turi būti tobulas – nei per mažai, nei per daug.
Iki šiol buvo žinoma tik apie aktyvumą pietiniame pusrutulyje – garsiuosius „tigrinius ruožus“, iš kurių „Cassini“ misija užfiksavo sprogstančius garų fontanus. Tačiau nauja analizė parodė, kad ir šiaurinis ašigalis išskiria šilumą – net 7 kelvinais daugiau, nei tikėtasi.
Kiek šilumos slepia Enceladas?
NASA „Cassini“ duomenys, surinkti tarp 2005 ir 2015 metų, leido mokslininkams įvertinti šilumos srautą – apie 46 ± 4 milivatus kvadratiniam metrui, o tai viso paviršiaus mastu sudaro apie 35 gigavatus energijos.
Pridėjus pietinio ašigalio aktyvumą, bendra galia siekia apie 54 gigavatus – tiek pat, kiek pagamina dešimtys milijonų saulės baterijų.
„Šis stabilus šilumos srautas rodo, kad Encelado vandenynas gali išlikti skystas milijonus metų – tai yra būtina sąlyga gyvybei“, – aiškina dr. Georgina Miles iš Oksfordo universiteto, pagrindinė tyrimo autorė.
Ledinis šarvas ir ateities misijos
Naudodamiesi šilumos duomenimis, tyrėjai apskaičiavo, kad ledo sluoksnis šiaurėje yra apie 12–14 mylių storio, o pietuose – iki 17 mylių. Ši informacija bus lemiama planuojant būsimą gręžimo ar nusileidimo misiją.
„Norint pasiekti vandenyną, reikia žinoti, kur ledas plonesnis. Šilumos pasiskirstymas leidžia mums tą tiksliai numatyti“, – teigia tyrimo bendraautorė dr. Carly Howett.
Šis atradimas – ne tik šilumos žemėlapis. Tai įrodymas, kad Enceladas vis dar „gyvas“ geologiškai, išlaikantis energijos pusiausvyrą, kurios pakanka palaikyti vandenyną skystą ir potencialiai svetingą gyvybei.
Gyvybės be Žemės beieškant
Enceladas dabar laikomas vienu svarbiausių taikinių būsimoms astrobiologinėms misijoms kartu su Jupiterio palydovu Europa. Abu šie pasauliai slepia vandenynus po ledu, kuriuose gali egzistuoti mikrobinės gyvybės formos – maitinančiossi cheminėmis reakcijomis, o ne saulės šviesa.
Dr. Miles apibendrino tyrimo esmę:
„Net po dešimtmečių ‘Cassini’ surinkti duomenys vis dar slepia atradimų. Enceladas – tai ne šaltas mėnulis, o dinamiškas pasaulis, kuriame gali slypėti atsakymas į vieną didžiausių klausimų – ar esame vieni Visatoje.“
Kai „Cassini“ 2017-aisiais sąmoningai panėrė į Saturno atmosferą, daugelis manė, kad jo misija baigėsi. Bet šis naujas atradimas įrodo: net užšalęs pasaulis gali turėti karštą širdį – ir galbūt gyvybės kibirkštį, kuri tyliai glūdi po keliais kilometrais ledo.
Šaltinis: https://www.science.org/doi/10.1126/sciadv.adx4338
