Amazonės atogrąžų miškai ilgus dešimtmečius buvo vadinami „Žemės plaučiais“. Jie padėdavo išlaikyti klimato pusiausvyrą, sugerdami milžiniškus kiekius anglies dioksido. Tačiau naujausi Europos kosmoso agentūros (ESA) palydovų duomenys rodo, kad šis natūralus klimato sąjungininkas silpsta. Kai kurios Amazonės dalys dabar išskiria daugiau anglies, nei sugeria – tai reiškia, kad vienas iš svarbiausių planetos gynybos mechanizmų prieš atšilimą ima veikti priešingai.
Palydovai – patikimiausi klimato liudininkai
Iki šiol daug klimato duomenų buvo grindžiami skaičiavimais: kiek kuro sudeginta, kiek medžių pasodinta ar kiek miško iškirsta. Tačiau tokie vertinimai dažnai būna apytiksliai. Palydovai suteikia galimybę matyti tikrąjį vaizdą – tiesiai iš orbitos.
ESA misijos, tokios kaip Sentinel ir RECCAP-2, renka informaciją apie miškų būklę, dirvožemį ir atmosferos sudėtį. Šie duomenys leidžia apskaičiuoti, kiek anglies iš tikrųjų juda tarp žemės ir oro. Palydovų akimis galima matyti net smulkius miško pokyčius – nudegusius plotus, išdžiūvusius medžius ar atžalų augimą po kirtimų.
Anglies dioksido biudžetas tirpsta greičiau, nei manyta
Pagal naujausius vertinimus, žmonijai likęs vadinamasis „anglies biudžetas“ – kiek dar galima išmesti anglies dioksido neperžengiant +1,5 °C atšilimo ribos – siekia apie 235 gigatonas. Dabartiniu tempu šis limitas bus išnaudotas per maždaug šešerius metus.
Norint tiksliai žinoti, kur dingsta anglis, reikia suprasti, kiek jos sugeria natūralios „kriauklės“ – vandenynai ir miškai. Vandenynai išlieka gana stabilūs, tačiau miškai tampa vis nepatikimesni. Palydoviniai duomenys rodo, kad net ir maži trikdžiai – gaisrai, kirtimai ar sausros – gali sukelti didžiulius biomasės nuostolius.
Amazonė: iš sugėrėjo į šaltinį
Amazonės baseinas kasmet sugėrė apie 14 procentų visos pasaulio augalijos surenkamos anglies. Tačiau tarp 2010 ir 2020 metų miškai prarado daugiau nei 370 mln. tonų anglies. Didžiausi nuostoliai fiksuojami pietrytinėje Amazonės dalyje, kur intensyviausia žmogaus veikla – miškų naikinimas, ganyklos, plantacijos.
Mokslininkai įspėja, kad šie procesai stumia Amazonę link „negrįžtamumo taško“ – momento, kai miškai praras gebėjimą atsigauti ir virs savana. Tada iš atmosferos būtų pašalinama gerokai mažiau anglies dioksido, o klimato kaita įgautų dar didesnį pagreitį.
Silpnėja ir kiti miškai
Tendencija pastebima ne tik Pietų Amerikoje. Nuo 2016 m. daugelis Šiaurės pusrutulio miškų – nuo Kanados iki Skandinavijos – iš anglies absorbentų virto šaltiniais. Dėl sausros, ligų ir gaisrų jie nebesugeba kompensuoti išmetamų dujų. Europos Sąjungos miškai anksčiau „sugerdavo“ apie dešimtadalį visų ES emisijų, tačiau dabar šis rodiklis nuolat mažėja.
Senųjų miškų išsaugojimas – svarbesnis nei sodinimas
Atkurti mišką neužtenka. Net po kirtimo atsodinti medžiai atgauna vos ketvirtadalį prarastos anglies. Todėl senųjų miškų apsauga yra efektyviausias būdas išlaikyti anglies balansą. Juose slypi ne tik didžiulės gyvosios biomasės atsargos, bet ir „paslėptos“ saugyklos – anglis, įstrigusi dirvožemyje, šaknyse, negyvoje medienoje.
Tyrimai rodo, kad iš 35 gigatonų anglies, kurią Žemė sugėrė nuo 1992 iki 2019 metų, vos 6 procentai pateko į gyvus augalus. Visa kita liko neakivaizdžiose, bet gyvybiškai svarbiose ekosistemos dalyse.
Tikslūs duomenys – klimato sprendimų pagrindas
Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (IPCC) ragina šalis remtis ne vien skaičiavimais „nuo stalo“, o tikrais stebėjimais. ESA projektas RECCAP-2 būtent tai ir daro: derina palydovinius duomenis su atmosferos modeliais, kad būtų galima patikrinti nacionalines ataskaitas ir įvertinti, ar klimato pažadai atitinka realybę.
Palydovai jau tapo naujaisiais klimato stebėtojais – nešališkais, globaliais ir tikslais. Jie leidžia ne tik suprasti, kas vyksta Amazonėje, bet ir matyti, kaip visa Žemės sistema keičiasi. Nes kai „Žemės plaučiai“ ima dusti, tai ne tik jų problema – tai mūsų visų įspėjimas.
Šaltinis: https://www.esa.int/Applications/Observing_the_Earth/Space_for_our_climate/ESA_satellites_track_progress_on_Paris_Agreement_goals
