Pirmą kartą istorijoje astronomams pavyko užfiksuoti vainikinės masės išmetimą ne aplink mūsų Saulę, o kitoje žvaigždėje. Tai atradimas, kuris gali iš esmės pakeisti požiūrį į gyvybės paieškas Visatoje – ypač aplink raudonąsias nykštukes, iki šiol laikytas vienomis perspektyviausių egzoplanetų sistemų.
Kas nutiko už 133 šviesmečių?
Analizuojant Europos LOFAR radijo teleskopų archyvus, mokslininkai aptiko 2016 m. gegužę įvykusį itin galingą raudonosios nykštukės StKM 1-1262 plazmos išmetimą. Tai – ekstremalus žvaigždės sprogimo reiškinys, vadinamas vainikinės masės išmetimu (CME).
Fiksuoti parametrai stebina savo mastu:
- Plazma lekė apie 2400 km/s greičiu, tai yra 0,8 % šviesos greičio.
- Energijos pakako nuplėšti atmosferą nuo bet kokios uolinės planetos, esančios arti žvaigždės.
- Panašus reiškinys mūsų Saulėje įvyksta tik kartą per kelis tūkstančius įprastų CME.
Tokio stiprumo išsiveržimas per kelias minutes galėtų paversti visą žvaigždės aplinką netinkama gyventi.
Kodėl tai problema raudonųjų nykštukių planetoms?
Iki šiol būtent raudonosios nykštukės buvo laikomos geriausia vieta ieškoti „antrųjų Žemių“. Šios žvaigždės sudaro net apie 80 % visų Paukščių Tako žvaigždžių, jų gyvybinė zona yra arti, o egzoplanetas lengva aptikti.
Aplink jas jau atrasta garsių sistemų:
- Proxima Centauri b
- TRAPPIST-1 septynios uolinės planetos
- Ross 128 b, Teegarden‘s Star b, Luyten b ir kt.
Tačiau naujas atradimas parodė kitą jų pusę. Jaunos ir aktyvios raudonosios nykštukės:
- dažnai išskiria žybsnius ir plazmos srautus;
- turi chaotiškus magnetinius laukus;
- gali kelis kartus per metus generuoti atmosferą naikinančius spinduliavimo pliūpsnius.
Planetos gyvybine zona yra labai arti žvaigždės, todėl jos gauna visą smūgį – ir atmosferos apsaugai tiesiog nebelieka šansų.
Atmosferos praradimas – gyvybės pabaiga
Atmosfera planetoje užtikrina:
- skystą vandenį,
- apsaugą nuo radiacijos,
- tinkamą temperatūrą,
- cheminių junginių stabilumą.
StKM 1-1262 užfiksuotas išmetimas būtų atmosferą tiesiog nuplėšęs. Tai reiškia, kad dešimtys iki šiol „potencialiai tinkamų gyventi“ raudonųjų nykštukių planetų turėtų būti vertinamos daug atsargiau.
Ar dar yra vilties gyvybei prie raudonųjų nykštukių?
Mokslininkai neatmeta išimčių. Gyvybė teoriškai įmanoma, jei planeta:
- turi ypač stiprų magnetinį lauką,
- pasižymi labai tankia atmosfera,
- saugo gyvybę po paviršiumi, kaip Europoje ar Encelade.
Be to, senesnės raudonosios nykštukės gali būti kur kas ramesnės.
Tačiau naujas atradimas aiškiai rodo: gyvybinė zona nėra vien matematinis atstumas nuo žvaigždės. Ją formuoja ir žvaigždės aktyvumo lygis.
Ką tai reiškia ateities tyrimams?
- Egzoplanetų aplink M klasės žvaigždes stebėsena bus kritiškai peržiūrėta.
- „James Webb“ teleskopo tikrinamos planetos gali dažniau būti be atmosferos.
- Daugiau dėmesio imsime skirti G ir K klasės žvaigždėms – ramesnėms ir panašesnėms į mūsų Saulę.
