Lietuvoje obuoliai yra beveik tautinis vaisius. Ne viena šeima turi bent vieną obelį, o kaimuose dažnai stovi kelios kartos menantys medžiai, kurie kasmet džiugina derliumi. Vis dėlto ne visi obuoliai vienodi: vienur sunoksta saujelė smulkučių, kitur – delno dydžio, sultingi ir tokie sunkūs, kad vos telpa rankoje.
Mano sodas ilgus metus buvo pirmojo tipo. Obuoliai – gražūs, bet smulkoki, dažnai nevienodi, o skonis, nors ir malonus, nebuvo toks, dėl kurio svečiai prašytų papildomos krepšelio porcijos. Viskas pasikeitė tada, kai į kiemą pirmą kartą įžengė mano senasis kaimynas – 90-metis sodininkas. Žmogus, kuris visą gyvenimą augino obelis taip, lyg jos būtų jo šeimos nariai.
Jis pamatė mano obelis, palenkė galvą ir pasakė tik tiek:
„Nori milžinų? Daryk taip, kaip darė mano tėvas, aš ir visi, kurie obuolius vertina rimtai.“
Šiandien mano obelys užaugina 350–450 gramų obuolius, o kai kurie ypač sultingi egzemplioriai priartėja prie pusės kilogramo. Pasakoju tas tris taisykles, kurias išmokau iš senojo kaimyno. Jos paprastos, žemiškos, bet veiksmingos taip, kad net sunku patikėti, jog daugelis jų nepaiso.
1. Obuolių retinimas – esminis žingsnis, kurio daug kas nedaro
Senojo kaimyno pirmoji taisyklė skambėjo taip tiesiai, kad nieko neliko pridurti:
„Nori didelio obuolio – duok medžiui šansą jį užauginti.“
Jis paaiškino, kad dauguma žmonių daro vieną klaidą – leidžia obeliai laikyti viską, ką ji užmezga. Tai atrodo logiška: kuo daugiau obuolių, tuo geriau. Bet tai tiesa tik tuomet, jei norite smulkučių, prastai besilaikančių, mažiau sultingų vaisių.
Norint išauginti didelius obuolius, jaunus užuomazgas reikia retinti. Tai daroma birželio pabaigoje – liepos pradžioje, kai vaisiai dar tik vyšnios dydžio. Kaimynas sakė:
„Palik po vieną obuolį kas 10–15 centimetrų. Visi kiti – lauk. Medis nėra fabrikas, jis turi ribas.“
Sutikau – ir pirmieji rezultatai mane nustebino. Medžio šakos liko pakeltos, neišsivalė pačios, o likę obuoliai ėmė augti tokiais tempais, kokių nebuvau matęs.
Šis metodas turi aiškų mokslinį paaiškinimą. Obelis turi ribotą maistinių medžiagų ir energijos kiekį, kuriuo maitina vaisius. Užuomazgų gausa šį resursą išdalija per plačiai, todėl kiekvienas obuolys gauna tik trupinėlį. Pašalinus dalį vaisių, medis visą maistą skiria likusiems – ir jie užauga žymiai didesni.
Kiek didesni?
Kaimynas sakė: „Jei ne retinimas, 100 gramų. Jei retini – 300–450 gramų.“
Nesumelavo.
2. Vanduo – ne tiek dažnai, kiek gausiai: laistymo taisyklė, kurią žinojo tik senieji sodininkai
Sodinikų knygos dažnai kalba apie „reguliarų laistymą“, bet mano kaimynas turėjo savą versiją:
„Laistyk retai, bet kaip reikalas.“
Jis paaiškino, kad obelis, gaudama mažus kiekius vandens dažnai, išlepsta. Šaknys kyla į paviršių, tampa trapios, jautrios sausrai, o galiausiai medis gyvena lyg ant smėlio pilies.
Tikslas – auginti gilias, stiprias šaknis, kurios pačios semia vandenį iš gilesnių sluoksnių.
Todėl jo taisyklė paprasta:
Laistyti 2–3 kartus per mėnesį, bet kiekvieną kartą taip, kad vanduo įsigertų iki 30–40 centimetrų gylio.
Tai reiškia 50–70 litrų vandens vienai obels. Iš pradžių atrodė daug, tačiau rezultatai kalbėjo patys už save: obelys tapo žymiai atsparesnės sausroms, vaisiai – didesni, o jų minkštimas sultingesnis.
Obuolys, kuris auga vandens trūkumo sąlygomis, būna kietas, smulkus ir kartais net sutrūkinėja. Vanduo yra svarbiausia, kas lemia dydį, nes didžioji obuolio dalis – tai vanduo, kaupiamas ląstelėse.
Kaimynas mėgdavo sakyti:
„Vanduo daro kūną. Bet tik tikras, giliai įėjantis vanduo.“
3. Tręšimas ne pavasarį, o rudenį – taisyklė, kuri man pakeitė visą supratimą apie obuolius
Trečioji taisyklė buvo pati netikėčiausia.
Visi esame įpratę tręšti pavasarį, kai obelis pradeda vegetuoti. Tačiau 90-metis kaimynas turėjo kitokią filosofiją:
„Pavasarinis maistas – tik primygtiniam atvejui. Tikras vaisius subręsta dar rudenį, kai medis kaupia jėgas ateičiai.“
Jis pabrėžė, kad rudenį obelis formuoja kitų metų žiedinius pumpurus. Kai kiti galvoja, kad medis ilsisi, jis iš tiesų dirba – tyliai, nepastebimai. Jeigu tuo metu dirvožemyje netrūksta kalio ir fosforo, o taip pat humuso, pumpurai būna stambesni, sveikesni ir vėliau užaugina žymiai didesnius vaisius.
Rudenį jis rekomendavo aplink obelį įterpti:
- 8–10 litrų komposto,
- 200–300 gramų pelenų,
- kelias saujas kaulamilčių.
Ši kombinacija maitina šaknis lėtai, tolygiai ir per visą žiemą – tiksliai taip, kaip reikia obeliai.
Pavasarį, pasak kaimyno, tereikia lengvo azoto papurškimo, o visą rimtą darbą medis jau būna atlikęs.
Rezultatas: obuoliai, kurie nustebina net patyrusius sodininkus
Kaimynas buvo teisus. Po pirmųjų metų pastebėjau akivaizdžius pokyčius: obelės pradėjo auginti stambius žiedinius pumpurus, žydėjimas tapo masyvesnis, o vaisiai – neįprastai simetriški ir sunkūs.
Po dviejų metų skaičiai buvo tokie, kokius jis žadėjo: dauguma obuolių – 350–400 gramų, o keli – per 450 gramų. Šakos kartais net reikalaudavo atramų, nes sunkūs vaisiai traukė jas žemyn.
Svečiai dažnai neklausdami ima obuolį rankon, paskui nustemba ir sako:
„Čia tikrai nuo tavo obels? Neatrodo!“
Atrodo. Ir tai – tik senosios sodininkystės tradicijos, kurios veikia taip pat gerai, kaip ir prieš 60 metų.
Kaimyno pamoka, kuri taps mano taisykle visam gyvenimui
Šiandien žvelgdamas į savo derlių suprantu vieną dalyką: šiuolaikinis žmogus dažnai persistengia. Per daug trąšų, per daug „stebuklingų“ priemonių, per daug eksperimentų.
Kaimyno taisyklės buvo paprastos kaip žemė, ant kurios stovėjo jo senos obelys:
Retinti. Laistyti giliai. Maitinti tada, kai medis iš tiesų ruošiasi ateičiai.
Ir nors jos skamba elementariai, būtent šie trys žingsniai leidžia obeliai sutelkti jėgas į mažiau, bet kokybiškiau – taip atsiranda milžiniški, skanūs, sultingi obuoliai.
Jeigu norėsis, galiu parašyti ir straipsnį apie 5 klaidas, kurios smulkina obuolius, arba interviu formos tekstą su sodininku apie stambias vaisių veisles.
