Šventinis šurmulys, kvepiančios eglutės ir laukiamas Naujųjų metų šventimas Lietuvoje ne kartą buvo lydimi atšiaurios žiemos smūgių. Nors ekstremaliausi šalčiai mūsų istorijoje fiksuoti skirtingais metais, keli žiemos epizodai jau įsirėžę į kolektyvinę atmintį kaip laikotarpiai, kai gamta demonstravo neeilinę galią.
Kai kuriuose regionuose žiema tapo tikru išbandymu dar gerokai prieš Kalėdas. Lietuvą stingdė ilgalaikiai anticiklonai, į šalį plūdo šiaurės rytų vėjai, o šalnos virto istoriją keičiančiais temperatūrų rekordais. Įprasti žiemos speigai virto anomalijomis, kurių masto niekas nesitikėjo.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – 1956 m. vasario 1-oji, kai Utenoje buvo išmatuota iki šiol žemiausia Lietuvoje užfiksuota oro temperatūra – –42,9 °C. Tai buvo metas, kai vandens vamzdžiai sproginėjo greičiau, nei spėta juos tvarkyti, o žmonės namuose šildėsi visomis įmanomomis priemonėmis. Net trumpas buvimas lauke tapo rizika sveikatai.
Ne mažiau įsimintina ir 1987-ųjų žiema. Sausį Dūkšte vidutinė mėnesio temperatūra siekė –16,4 °C, o tokio šaltumo mėnuo Lietuvoje kartojasi itin retai. Žmonės rinkdavosi prie krosnių, skubiai taupė malkas ir elektrą, o švietimo įstaigos ne kartą buvo priverstos stabdyti veiklą dėl pavojingų sąlygų vaikams.
Ekstremalūs orai atnešė ir kitokio pobūdžio iššūkių. 1969 m. kovą Dusetose dirvožemis buvo įšalęs net 146 cm gylyje – tai lėmė vėlyvą pavasario pradžią ir stipriai paveikė žemdirbystę. Ne ką mažiau išraiškinga 1931-ųjų kova Laukuvoje, kai sniego danga siekė 94 cm – beveik metro storio sluoksnis kaimus pavertė sunkiai pasiekiamomis salomis.
Šaltis ne visada ateina vienas – kartais jį lydi ir ypač gausus snygis. 2008 m. lapkričio 25 d. Nidoje per 12 valandų iškrito net 66 mm kritulių – rekordinis snygis, vertęs pajūrio gyventojus valyti takus kas kelias valandas, o kelininkus – dirbti be pertraukų.
Tokie reiškiniai Lietuvoje nėra kasdienybė. Žemiausia metų vidutinė temperatūra – vos +3,6 °C – buvo užfiksuota 1942 m. Šiauliuose ir 1987 m. Dūkšte. Tai buvo metai, kai žemė įšalo anksti, nutirpo vėlai, o kasdieniai darbai nuolat priklausė nuo permainingos gamtos.
Visi šie epizodai primena, kad net ir moderniais laikais šaltis gali būti galinga jėga. Kartais užtenka vieno neįprastai stipraus anticiklono, kad gyvenimas sulėtėtų ar net trumpam sustotų. Istorinės žiemos Lietuvoje tapo bendrų patirčių dalimi – juk posakis „tokio šalčio seniai nebuvo“ čia skamba ne be reikalo.
Tokios istorijos leidžia suvokti, kaip glaudžiai gyvename su gamta, ir primena, kad net geriausiai pasiruošusius gali užklupti žiema, pranokstanti visus lūkesčius.
