Pačiame planetos pakraštyje, šaltose pietų platumose, po storiais durpių sluoksniais slypi ženklai klimato pokyčio, įvykusio prieš daugiau nei 15 tūkstančių metų. Naujas tyrimas rodo, kad galingų pietinių vėjų krypties pasikeitimas kadaise iš esmės pakeitė šias pelkes ir kartu paveikė Pietų vandenyno gebėjimą sugerti anglį iš atmosferos. Dabar, vėjams vėl stiprėjant ir krypstant į kitą pusę, mokslininkai įspėja: situacija gali kartotis, o tai greitintų pasaulinį atšilimą.
Pelkės kaip klimato kaitos archyvas
Tarptautinė mokslininkų komanda, vadovaujama paleoklimatologės Zoe Thomas iš Sautamptono universiteto, tyrė durpynų sluoksnius Pietų Amerikoje, Pietų Afrikoje, Australazijoje ir subantarktinėse salose. Durpynai formuojasi tūkstančius metų, kai drėgnose vietose pamažu kaupiasi augalų liekanos. Kiekvienas sluoksnis yra savotiškas istorinis įrašas, rodantis, kada konkrečioje vietoje atsirado tinkamos sąlygos pelkei susiformuoti.
Mokslininkai radioaktyviosios anglies metodu nustatė seniausių durpių sluoksnių amžių ir sudarė 201 pelkės susidarymo datų duomenų bazę. Paaiškėjo, kad šios datos labai tiksliai atspindi klimato pokyčius, o ypač – pietvakarių vėjų juostos judėjimą.
Kaip vėjai valdo Pietų vandenyną ir anglies ciklą
Pietvakarių vėjai, pučiantys iš vakarų į rytus, formuoja orų ir kritulių pasiskirstymą pietiniame pusrutulyje. Tačiau didžiausias jų poveikis matomas Pietų vandenyne – vienoje svarbiausių planetos anglies kriauklių. Šis vandenynas, mokslininkų skaičiavimais, sugeria apie 40 procentų visos į žmogaus veiklą reaguojančios anglies, kurią vandenynai apskritai sukaupia.
Kai vėjo juosta juda į pietus ar į šiaurę, kartu keičiasi ir vandenyno elgsena. Į paviršių gali pakilti giliavandeniai, anglies prisotinti vandenys, o tai silpnina CO₂ pasisavinimą iš atmosferos. Tuo pačiu keičiasi šilumos ir lietaus pasiskirstymas žemynuose.
Klimato signalai, įrašyti durpyne
Durpių duomenys atskleidė pasikartojančius modelius, susijusius su vėjų kaita. Pirmosios pelkės formavosi toli pietuose. Kai prieš 14 700–12 800 metų įvyko Antarktinio šaltojo apsisukimo laikotarpis, vėjai staigiai pasislinko į šiaurę, o pietinės pelkės nustojo augti. Vėliau, klimatui šylant, vėjai grįžo į pietus, o pelkės vėl ėmė plėstis.
Šie duomenys dera su kitais klimato rodikliais, įskaitant to laikotarpio CO₂ koncentracijos pokyčius atmosferoje.
Kas vyksta šiandien
Šiuolaikiniai matavimai ir Antarktidos ledo gręžinių analizės rodo, kad nuo XX amžiaus septintojo dešimtmečio vakarų vėjų juosta stiprėja ir artėja prie Antarktidos. Tai siejama su didėjančia šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracija ir ozono sluoksnio nykimu.
Pasekmės matomos jau dabar: ilgėjančios sausros pietinėse platumose, didesni miškų gaisrai, permainos kritulių pasiskirstyme ir mažėjantis Pietų vandenyno CO₂ sugėrimo efektyvumas. Jei vėjai ir toliau judės ta pačia kryptimi, į paviršių bus atnešama vis daugiau anglies turinčių giliavandenių masių, o tai reiškia, kad vandenynas sugerbs mažiau CO₂ ir dalis anglies gali grįžti į atmosferą.
Pelkės kaip ateities pokyčių rodiklis
Durpynai saugo didžiules anglies atsargas. Esant drėgnoms sąlygoms, augalų liekanos nesuyra ir anglis lieka „užrakinta“ šimtmečiams. Tačiau jei pelkės pradeda džiūti, organinė medžiaga irti, o sukaupta anglis vėl patenka į orą. Dėl to pelkės tampa ne tik klimato archyvu, bet ir jautriu indikatoriumi, galinčiu perspėti apie artėjančius pasaulinio anglies ciklo pokyčius.
Išvada
Nauji tyrimai rodo, kad net menki pietvakarių vėjų pokyčiai gali turėti didelės įtakos klimato sistemai, vandenynų srovėms ir pasaulinėms anglies atsargoms. Šie vėjai jungia pelkių susidarymą, Pietų vandenyno apytaką ir Žemės CO₂ ciklą, o durpynai, išsaugoję praeities pokyčius, gali padėti suprasti, kokios pasekmės mūsų laukia ateityje.
Šaltinis: https://www.nature.com/articles/s41561-025-01842-w
