Dėl žmonių veiklos Žemės ašis jau pasviro 98 centimetrais – ir procesas spartėja

Įsivaizduokite Žemę iš kosmoso – tobulai besisukantį rutulį. Tačiau Šiaurės ašigalio vieta nebėra stabili. Per pastaruosius tris dešimtmečius jis pasislinko beveik metru į rytus. Ne dėl žemės drebėjimų, asteroidų ar Saulės aktyvumo. Pagrindinė priežastis – žmonių veiksmai ir milžiniški vandens perkėlimai nuo žemynų į vandenynus.

Šis pokytis nėra teorija. Jis išmatuotas, pateiktas mokslinėse ataskaitose ir rodo, kad Žemės sukimosi ašis tampa vis nestabilesnė.

Ašis visada juda, bet niekada – tokiu greičiu

Žemės ašies padėtis natūraliai svyruoja, o Šiaurės ašigalis per šimtmečius juda kelių dešimčių metrų spinduliu. Tai lemia Žemės plutos pokyčiai po ledynmečių, vandenynų cirkuliacija ir lėti vidiniai planetos procesai. Paprastai šis judėjimas būna lėtas – vos keli centimetrai per metus.

Tačiau nuo devintojo dešimtmečio pabaigos pokyčiai tapo gerokai spartesni. 1993–2010 m. ašis pakrypo apie 78 centimetrus, o nuo 2010-ųjų poslinkis padidėjo dar keliasdešimčia centimetrų. Šiandien kalbame apie maždaug 98 centimetrų pokytį.

Per ankstesnį šimtmetį ašis nutolo tik apie 10 metrų, o dabar šis tempas daug kartų spartesnis.

Milžiniškas požeminio vandens išpumpavimas

Pagrindinė priežastis – ne klimato reiškiniai, o tiesioginis žmonių vandens naudojimas. Mokslininkų skaičiavimais, 1993–2010 m. iš požeminių telkinių buvo išpumpuota apie 2150 gigatonų vandens. Didžioji dalis – drėkinimui ir geriamajam vandeniui Indijoje, Kinijoje, Pakistane, Irane ir JAV Vidurio Vakaruose.

Požeminis vanduo niekur nedingsta: jis keliauja į upes, paskui į vandenynus ir ilgainiui kaupiasi pusiaujo platumose. Būtent masės persiskirstymas į šiuos regionus labiausiai veikia planetos ašį – panašiai kaip nelygų svorį padėjus ant besisukančio disko krašto.

Vos keli milimetrai pakilusio jūros lygio jau daro įtaką Žemės sukimosi stabilumui.

Kokios pasekmės?

Artimiausiu metu žmogus pokyčių nepastebės – metų laikai nepasikeis per mėnesį, o klimatas staiga neapsivers. Tačiau ilgalaikiai pokyčiai gali būti reikšmingi:

• klimato zonos gali persislinkti keliasdešimt ar kelis šimtus kilometrų,
• keičiasi kritulių pasiskirstymas – kai kur didėja sausros, kitur dažnėja potvyniai,
• gali kisti didžiosios vandenynų srovės, tarp jų ir Golfo srovė,
• GPS sistemos turi būti dažniau kalibruojamos,
• ledynų masių pokyčiai dar labiau spartina jūros lygio kilimą.

Ašies poslinkis pats savaime nėra grėsmė, tačiau jis susijęs su platesniais klimato procesais ir atskleidžia, kokiu mastu keičiame planetos pusiausvyrą.

Gera žinia: šį pokytį dar galima sulėtinti

Skirtingai nei CO₂, kuris atmosferoje išlieka šimtmečius, požeminį vandenį galima atkurti. Jei būtų sumažintas intensyvus pumpavimas ir didinamas natūralus infiltravimas, ašies judėjimo tempas per 10–20 metų reikšmingai sumažėtų.

Galimi sprendimai jau taikomi:

• lietaus sodo ir infiltracijos zonų diegimas miestuose,
• efektyvesni drėkinimo metodai žemės ūkyje,
• pilkųjų nuotekų panaudojimas ir grąžinimas į gruntinius vandenis,
• aktyvus požeminio vandens papildymas,
• kasdienė vandens suvartojimo optimizacija.

Kiekvienas sutaupytas vandens kiekis prisideda prie mažesnio masės perkėlimo į vandenynus.

Mūsų kartos pasirinkimas

Mes esame pirmoji karta, galinti realiu laiku matyti planetos pokytį, ir paskutinė, kuri dar gali jį sulėtinti. Vandens naudojimo pokyčiai gali padėti stabilizuoti ašies judėjimą ir kartu sumažinti kitus klimato procesus.

Klausimas paprastas: ar norime, kad mūsų kasdieniai įpročiai dar labiau stiprintų planetos svyravimus, ar prisidėti prie jų stabdymo?