Vokietis Philippas Mainländeris buvo vienas keisčiausių ir kraštutinių XIX a. filosofijos vunderkindų. Šis pesimistinio panteizmo apologetas savo pagrindiniame veikale sukūrė šiurpią pasaulio atsiradimo versiją – o netrukus po to pasitraukė iš gyvenimo.
Philippas Mainländeris: radikalusis pesimizmo teoretikas
Philippas Mainländeris (1841–1876) buvo vokiečių poetas ir filosofas – išblyškęs jaunuolis su mažais ūsais, tikras vokiškojo Weltschmerz, pasaulio skausmo ir beviltiškumo, įsikūnijimas. Jis entuziastingai sekė Arthuru Schopenhaueriu, kuris gyvenimą laikė blogu pokštu, tačiau net ir Schopenhauerio kontekste Mainländeris buvo kur kas ekstremalesnis.
Filosofas Theodoras Lessingas jį apibūdino kaip mąstytoją, sukūrusį „galbūt radikaliausią pesimistinę teorinę sistemą, žinomą filosofinėje literatūroje“.
„Atpirkimo filosofija“: pesimistinis panteizmas
Vieninteliame savo reikšmingame veikale „Atpirkimo filosofija“ (1876) Mainländeris pristatė originalią visatos atsiradimo teoriją, kurią galima vadinti pesimistiniu panteizmu.
Panteizmas jungia dvi idėjas:
- deizmą, pagal kurį Dievas sukūrė pasaulį ir pasitraukė,
- ir panteizmą, kuriame Dievas yra tapatus pačiai visatai.
Mainländerio versija dar radikalesnė: pasaulio kūrėjas, anot jo, ne atsitraukė, o nusižudė. Pradžioje egzistavo tik vienas tobulas Dievas, tačiau jis pats save sunaikino, o jo suskaldyta „būtis“ virto visa matoma realybe – nuo atomo iki galaktikų. Todėl visata esą yra „miręs Dievas“, kosminė dieviškosios savižudybės pasekmė.
Egzistencija kaip irimo procesas
Mainländeris teigė, kad Dievas nebepakėlė savo paties egzistencijos – jį slėgė amžinybė ir visagalybė. Jo išvada: nebūtis geriau už būtį. Todėl visa, ką patiriame – džiaugsmas, kančia, meilė, neapykanta – tėra negrįžtamo irimo procesas, dieviškosios vienybės suirimo pėdsakai.
Iš šios perspektyvos:
Gyvenimas nėra dovana, o kosminės ligos simptomas, o amžinas mirties troškimas – pagrindinė visatos varomoji jėga.
Šis troškimas, anot filosofo, veikia viską: žmones, materiją, kosmosą. Visa visata juda link entropijos – lėto, bet neišvengiamo išnykimo. Mainländerio žodžiais: „Dievas mirė, ir jo mirtis buvo pasaulio pradžia.“
Žmogus, būdamas vienintelė būtybė, suvokianti savo kančią, tampa nelaimingiausia iš visų. Kuo sąmoningesnis, tuo daugiau jis kenčia ir tuo labiau artėja prie „idealios būsenos“ – nebūties.
Pasaulio pabaiga kaip visuotinis entropijos finišas
Mainländerio filosofija ryžtingai atmeta idėją apie geranorišką Dievą ar optimistinę gyvenimo prasmę. Kančia, anot jo, yra esminė realybė, o egzistencijos kryptis – neišvengiamas irimas. Todėl geriausia, ką gali padaryti žmogus, yra pripažinti šį „visuotinį mirties troškimą“.
Tai nėra nihilizmas be pasekmių. Tai raginimas pripažinti egzistencijos tragediją ir prasmę įžvelgti tik galutiniame išsivadavime – savęs sunaikinime.
Mainländeris ir Nyčė
Frydrichas Nyčė, tuo metu jau nutolęs nuo Schopenhauerio, „Atpirkimo filosofiją“ perskaitė iškart po jos pasirodymo. Yra pagrindo manyti, kad Mainländerio idėjos prisidėjo prie Frydrichas Nyčė minties evoliucijos. Vėlesniuose „Linksmojo mokslo“ leidimuose Frydrichas Nyčė netgi užsimena apie Mainländerį ir jo formuluotes, tarp jų ir garsųjį „Dievas mirė“. Tai leidžia kelti klausimą, ar Frydrichas Nyčė kai kurių idėjų neperėmė.
Tragiška pabaiga
Mainländeris pats neišgyveno ilgai – 1876 m., praėjus vos keliems mėnesiams po vienintelio savo veikalo išleidimo, jis pasikorė būdamas 34-erių. Turint omenyje jo filosofiją, tai, deja, nestebina.
Šaltinis: https://nlc.hu/szabadido/20251124/filozofia-pesszimizmus-isten-vilagvege-mainlander-nietzsche/
