Nors žmonijos istorijoje netrūko tragedijų – nuo Juodosios mirties iki pasaulinių karų – visi šie įvykiai nublanksta prieš tai, kas vyko XVII amžiuje. Tai buvo laikmetis, kurį istorikai vadina Didžiąja depresija (angl. General Crisis). Ši krizė palietė beveik visas pasaulio dalis ir sukūrė sąlygas, dėl kurių mokslininkai drąsiai teigia:
jeigu kuri nors epocha buvo pavojingai arti „pasaulio pabaigos“, tai būtent XVII amžius.
Kodėl būtent šis šimtmetis?
Tai buvo vienintelis laikotarpis per pastaruosius 1000 metų, kai pasaulio gyventojų skaičius sumažėjo. Mokslininkai įvardija keturias pagrindines priežastis:
- ekstremalus klimato atšalimas,
- masiniai karai,
- maisto krizės,
- epidemijos ir politinis nestabilumas.
Ir viskas vyko tuo pačiu metu – tarsi pasaulis būtų patekęs į tobulą audrą.
Karai, kurie nusiaubė civilizacijas
Šio šimtmečio žemėlapis atrodo kaip milžiniška mūšio lauko schema. Tuo metu vyko tiek konfliktų, kad XX a. istorikai juos tikrindami tiesiog netikėjo skaičiais.
Didžiausi iš jų:
- Trisdešimties metų karas (1618–1648) – iki 8 mln. žuvusiųjų, ištisi regionai Vidurio Europoje buvo tiesiog ištuštėję. Kai kur mirė puse gyventojų.
- Anglijos pilietinis karas,
- Frondės karai Prancūzijoje,
- Olandijos–Ispanijos konfliktai,
- Švedijos karai,
- Osmanų–Safavidų karai,
- Mandžiūrų užkariavimai Kinijoje,
- Mogolų ir Maratų karai Indijoje.
Pasaulio mastu tai vienas žiauriausių ir labiausiai destabilizuojančių karinių šimtmečių per visą civilizacijos istoriją.
Mažasis ledynmetis – klimato smūgis, kurio žmonės nesuprato
Čia prasideda svarbiausia dalis. XVII amžiuje pasaulis pateko į ekstremalų klimato epizodą, vadinamą Mažuoju ledynmečiu. Tai nebuvo įprastas temperatūros svyravimas – kai kuriose Europos vietose termometrai nukrito 2 °C žemiau įprastos normos.
NASA tyrėjai nurodo, kad šalčiausia fazė buvo būtent XVI–XVII a. sandūroje.
Kas vyko?
- Temzė Londone reguliariai užšaldavo.
- Baltijos jūra neretai tapdavo tarsi didžiulis ledynas.
- Vasaros buvo per trumpos, o derliai – dramatiškai menkesni.
- Miestus siaubė bado bangos.
- Klimato išsekintos visuomenės lengviau leisdavosi į karus ir sukilimus.
2011 m. atliktas plataus masto tyrimas parodė:
kiekviena staigesnė temperatūros kritimo banga tiesiogiai sutapdavo su sukilimų, karų ar socialinių neramumų protrūkiais.
Šaltis tiesiogiai vedė prie maištų.
Kaip žmonės XVIl a. tai matė? Kaip aiškino savo tragediją?
Šaltiniai iš to meto tiesiog šiurpina.
Kinų kronikos 1641 m. rašė apie:
„blogiausią laiką per visą mūsų istoriją – niekada nematytos katastrofos, sukilimai, badas“.
Ispaniškame 1643 m. pamfleto tekste užfiksuota baimė, kad
„pranašystės pildosi ir artėja pasaulio pabaiga“.
Toks beviltiškas tonas istoriniuose šaltiniuose – itin retas. Tai rodo tikrą visuomenės paniką.
Ar galėtų tai pasikartoti? Mokslininkų žinutė šiandienai
Analizuodami praeitį istorikai mėgsta sakyti, kad „istorija nekartoja, bet rimuojasi“.
Šiandien klimato kaita vėl kelia globalias rizikas – tik kitu kampu. Tada pasaulį pavergė šaltis; šiandien – šiluma. Tada konfliktai kilo dėl bado ir politinių sukrėtimų; šiandien geopolitinė įtampa ir resursų stygius vėl kelia nerimą.
Mokslininkų pagrindinė žinutė:
Žmonija jau kartą stovėjo ties katastrofos slenksčiu ir išgyveno.
Bet istorija aiškiai parodo, kad ilgalaikiai klimato sutrikimai visada sukelia globalų chaosą.
Todėl dabartinės diskusijos apie klimatą nėra abstrakti politika – tai tiesioginė pamoka iš laikotarpio, kai pasaulis vos nesubyrėjo.
