Ilgą laiką atrodė, kad gamta mėgsta tam tikras spalvas labiau nei kitas. Žalia dominuoja visur – nuo džiunglių iki sodybų daržų. Raudona, oranžinė, geltona – plačiai paplitusios paukščių plunksnose, žieduose, vaisiuose. Mėlyna, priešingai, visada buvo laikoma retenybe: tik kelios gėlės, reti paukščiai, nedaugelis varlių ar vabzdžių ją demonstruoja.
Tačiau naujausi tyrimai parodė, kad ne mėlyna yra rečiausia spalva gamtoje, o dar retesnė jos giminaitė – violetinė.
Kodėl taip yra?
Atsakymas slepiasi šviesos fizikoje ir pačioje evoliucijoje.
Gamta naudoja spalvas tik tada, kai tam yra rimta priežastis
Didžioji dauguma spalvų, kurias matome gamtoje, kyla iš pigmentų – cheminių junginių, kurie sugeria tam tikrus šviesos bangos ilgius ir atspindi kitus.
Chlorofilas, pavyzdžiui, sugeria raudoną ir mėlyną šviesą. Žalia lieka atspindėta – todėl ir matome žalius lapus. Ši sistema efektyvi ir evoliuciškai naudinga, todėl žalia spalva dominuoja Žemėje.
Kitos spalvos – oranžinė, geltona, raudona – taip pat yra pigmentų rezultatas. Jų gamyba organizmui „pigesnė“, o nauda – akivaizdi: pritraukti apdulkintojus, įspėti plėšrūnus ar užmaskuoti kūną.
Kodėl mėlyna reta, bet vis dar įmanoma
Mėlyna šviesa turi labai daug energijos. Biologiniai pigmentai, turintys sugerti ar atspindėti tokį energijos kiekį, yra reti ir gamtai tiesiog „nepatogūs“.
Todėl dauguma mėlynų organizmų iš tikrųjų nėra mėlyni.
Jie pasitelkia fizinį triuką – vadinamą struktūrine spalva.
Mikroskopinės plaukelių arba žvynelių struktūros išskaido šviesą taip, kad mūsų akiai atrodo, jog paviršius yra mėlynas.
Taip atrodo:
- kai kurie drugiai (pvz., Morpho),
- povai,
- mėlynosios zylės,
- kai kurie vabzdžiai.
Tai nėra pigmentas – tai optinis efektas. Gamtai tai brangu ir sudėtinga, todėl mėlyna ir toliau išlieka reta.
O violetinė? Čia gamta pasiekia savo ribas
Violetinė – dar „energingesnė“ nei mėlyna. Jos bangos ilgis trumpiausias matomoje šviesoje, dažnis – didžiausias.
Tai reiškia:
- pigmentams – per daug energijos atspindėti,
- struktūrinėms spalvoms – per sudėtinga sukurti tinkamas mikroskopines struktūras.
Mokslininkų žodžiais, visos mėlynos spalvos problemos violetinei galioja dvigubai.
Todėl violetinė gamtoje pasitaiko praktiškai tik išimtiniais atvejais – ir dažniausiai ne kaip gryna spektrinė violetinė, o kaip purpurinis atspalvis, kuriame jau yra raudonos.
Kodėl tai svarbu šiandien?
Istorijoje violetinė visada buvo laikoma valdovų spalva – brangiausia ir sunkiausiai pagaminama. Dabar mokslas paaiškino, kad tai nebuvo vien estetika: gamtoje violetinė iš tiesų yra nepaprastai reta, o tam tikri dažikliai – ypač purpuras – buvo kone neįmanomi gauti.
Šiandien šios žinios naudojamos:
- biochemijoje (kuriant naujus pigmentus),
- optikoje,
- medžiagų inžinerijoje,
- spalvų modeliuose (pvz., dirbtinio intelekto vizualizacijose).
Tai primena, kad gamta mėgsta efektyvumą, o spalvos – ne atsitiktinumas, o tikslinga evoliucijos kalba.
Šaltinis: https://www.iflscience.com/what-is-the-rarest-color-in-nature-its-not-blue-81689
