Kai kalbame apie protingus paukščius, dažniausiai minime varnas ir kitus varninių šeimos narius. Jos garsėja galvosūkiais, gebėjimu naudoti įrankius ir netgi mažais „nusikaltimais“ miestuose. Tačiau nauji tyrimai atskleidė dar vieną įspūdingą jų savybę: varnos ne tik nieko nepamiršta – jos gali prisiminti pavojus ilgiau nei pačios gyvena ir net perduoti šią informaciją savo pulko nariams.
Mokslo bendruomenėje net prigijo savotiškas juokelis, kad tai – „paukščiai su blogiausia atmintimi“, nes jie… neįstengia pamiršti nuoskaudų. Tačiau už šio humoristinio apibūdinimo slypi labai rimti evoliuciniai mechanizmai.
Pamoka, kurią varnos įsidėmėjo dešimtmečiams
Vašingtono universiteto profesorius Johnas Marzlaffas su kolegomis dar prieš kelis dešimtmečius atliko eksperimentą, kuris šiandien laikomas vienu žinomiausių ornitologijos istorijoje. Tyrėjai norėjo sužieduoti laukines varnas, tačiau norėdami išvengti asmeniškų asociacijų – užsidėjo specialias groteskiškas kaukes. Tai turėjo būti tik tyrimo detalė, bet tapo netikėto atradimo pradžia.
Paukščiai, pagauti ir paleisti, aiškiai įsidėmėjo kaukę kaip grėsmę. Po patirto streso jie pradėjo persekioti visus žmones. Praėjus metams reakcija neišblėso. Praėjus penkeriems – vis dar buvo tokia pati. Kai kurie pulkai „pavojingą veidą“ atpažino praėjus daugiau nei 10 metų.
Ir visiškai stulbinanti detalė: net varnos, kurios pačiame eksperimente nedalyvavo, gavo šią informaciją iš kitų. Paukščiai tarpusavyje aktyviai dalijosi žiniomis apie pavojų – tarsi turėtų savo kolektyvinę „duomenų bazę“, kuri gyvuoja ilgiau nei pavienės varnos.
Varnos tiksliai atpažįsta žmones
Vėlesni tyrimai tik patvirtino šį fenomeną. Ornitologas Kevinas McGowanas, metų metus žiedavęs varnas Niujorke, pasakojo, kad paukščiai net ir po daugybės sezonų atskirdavo jį iš minios. Jie nereagavo į kitus žmones, nors šie stovėjo keliais metrais toliau – puldavo tik jį. Vietomis tai buvo taip akivaizdu, kad McGowanas juokaudavo: „Parke jaučiuosi kaip pažymėtas žmogus“.
Tokios istorijos ne vienetinės. Varnos geba įsiminti atskirus veidus, balsą, net eiseną. Jos atpažįsta konkrečius žmones taip pat patikimai, kaip šuo atpažintų šeimininką.
Kodėl šis gebėjimas toks svarbus?
Iš evoliucinės perspektyvos viskas logiška: paukščiui, gyvenančiam miške ar mieste, naudinga žinoti, kurie žmonės ar gyvūnai kelia grėsmę. O dar svarbiau – perduoti tą žinią kitiems. Tai padidina viso pulko išlikimo tikimybę.
Varnos yra nepaprastai socialūs paukščiai, turintys sudėtingą hierarchiją ir glaudžius ryšius. Informacija, kaip elgtis pavojingose situacijose, perduodama jaunikliams, partneriams, kaimyniniams pulkams. Mokslininkai tai vadina kultūriniu perdavimu – retu reiškiniu gyvūnų pasaulyje.
Ką tai reiškia mums, žmonėms?
Ši istorija turi labai praktišką moralę. Jeigu kada nors bandysite „išvaryti“ varną nuo šiukšliadėžės, joje papliuškenti akmeniu ar šiaip susierzinti – prisiminkite, kad ji jus gali atsiminti dešimtmečius. Ir ne tik ji. Atmintis persiduoda jos draugams, palikuonims, net kaimyninių teritorijų pulkams.
Tai nereiškia, kad reikia jų bijoti. Priešingai – varnos yra smalsios, protingos ir linkusios į bendradarbiavimą. Paukštininkai sako, kad jos atsimena ne tik skriaudas, bet ir gerus darbus. Yra ne vienas atvejis, kai varnos žmonėms nešė „dovanėles“ – riešutus, popieriaus gabaliukus ar blizgučius – po to, kai jos buvo šeriamos ar apsaugotos.
Varnų atmintis – tai veidrodis mūsų pačių elgesiui
Neretai žmogus mano, kad gamta jį stebi tik abstrakčiai. Tačiau varnos primena, kad gyvūnų pasaulis kur kas sąmoningesnis, nei kadanors įsivaizdavome. Jos mato, kas esame, kaip elgiamės, ir šią informaciją perduoda toliau.
Taigi geriausias patarimas – elgtis su varnomis taip, kaip norėtumėte, kad jos elgtųsi su jumis. Ir, kaip mėgsta juokauti Johnas Marzlaffas, turėkite omeny: geriau neprakaituoti nešiojant keistą kaukę. Kas ten žino, kiek metų jus po to atsimins.
Šaltinis: https://www.aaas.org/membership/member-spotlight/scientist-john-marzluff-knows-fears-crow
