Daugelis sodininkų puikiai žino, kad kuo aukštesnė obelis, tuo sudėtingiau ją prižiūrėti. Derliaus nuėmimas tampa pavojingu akrobatikos numeriu, o kopėčios – privalomas atributas. Būtent todėl išmintingi sodininkai stengiasi formuoti obels lają taip, kad medis energiją nukreiptų ne į viršų, o į horizontalesnį, žemesnį augimą. Taip išgaunama ne tik patogesnė forma, bet ir ženkliai didesnis derlius.
Toks formavimo būdas turi du aiškius privalumus. Visų pirma, horizontalios šakos leidžia vaisius skinti lengvai ir saugiai – be kopėčių ir be rizikos. Antra, žemiau augančios šakos gauna daugiau saulės, todėl vaisiai tampa ryškesni, spalvingesni ir skanesni. Medis, kurio augimas valdomas, investuoja energiją į žiedų ir vaisių formavimą, o ne į nereikalingą kamieno ilgį.

Genėti obelį į plotį geriausia pradėti tada, kai ji pasiekia maždaug trijų metrų aukštį. Tai momentas, kai medis jau pakankamai tvirtas, o jo augimą dar galima nukreipti tinkama linkme be didesnės žalos. Būtent tokiu metu efektyviausia imtis svarbiausio žingsnio – centrinio laido trumpinimo. Viršutinė vertikali atžala, dar vadinama viršūne, nupjaunama maždaug 2,5–3 metrų aukštyje. Tai tampa ribine linija, kurią medis ateityje nebeperžengs.
Pjūvis turi būti atliekamas virš šoninės šakos, augančios horizontaliai arba bent jau įstrižai. Tokia vieta leidžia augimą natūraliai perkelti į šoninį ūglį, kuris ir tampa nauju „vadovu“ visai lajos formai. Pjauti geriausia įstrižai – apie 45 laipsnių kampu, kad paviršiuje neužsilaikytų vanduo ir medis greičiau sugytų.

Sutrumpinus viršūnę, reikia pasirūpinti šoninėmis šakomis. Jei kurios nors jų pradeda augti į viršų, tarsi bandydamos užimti nupjautos viršūnės vietą, jas rekomenduojama patrumpinti ir priversti augti horizontaliai. Šoninių ūglių krypties keitimas – tai viena iš veiksmingiausių technikų siekiant plataus, derlingo medžio.
Kad šakos tikrai augtų į plotį, jas tenka fiziškai atlenkti ir pritvirtinti. Apatinės šakos gali būti lengvai pririšamos prie žemėje įskeltų kuoliukų, o viršutinės – prie jau pritvirtintų apatinių šakų. Tam tinka švelnios, žievės nežeidžiančios juostos. Po vieno ar dvejų metų šakos įgauna naują padėtį ir tvirtai joje išauga, todėl tvirtinimus vėliau galima nuimti.
Tie, kurie obelį dar tik planuoja sodinti, gali užbėgti rūpesčiams už akių paprasčiau – pasirinkdami žemaūges ar pusiau žemaūges veisles. Tokie medžiai natūraliai formuoja kompaktišką lają ir neveša į dangų per didelio aukščio. Net jauni medeliai turėtų būti genimi jau pirmaisiais metais – ankstyvas formavimas padeda užkirsti kelią pernelyg vertikaliam augimui.
Tinkamai formuota obelis tampa ne tik žemesnė ir saugesnė prižiūrėti, bet ir kur kas derlingesnė. Saulės apšviestos šoninės šakos kasmet atsidėkoja gausesniu, stambesniu ir saldesniu derliumi. Tai nėra vienadienis darbas – tam reikia kantrybės ir nuoseklumo, tačiau rezultatas džiugina daugelį metų. Jei obelį formuosite apgalvotai, jos vaisius galėsite skinti tiesiog nuo žemės, o ne nuo kopėčių viršūnės.

