Uždegame pirmąją žvakę Advento vainike – prasideda Kalėdų laukimo metas

Sekmadienį uždegtos pirmosios Advento žvakės liepsna paskelbia oficialią šventinio laukimo pradžią. Nuo šios dienos prasideda ramybės, susikaupimo ir pasiruošimo Kalėdoms laikas, kuris truks keturias savaites iki gruodžio 24-osios vakaro.

Adventas – tai ypatingas periodas krikščioniškajame pasaulyje, simbolizuojantis Jėzaus gimimo laukimą. Jo pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio adventus – „atėjimas“. Per šį laiką tikintieji kviečiami sustoti, grįžti į vidinę tylą ir pasiruošti šventei ne vien išoriškai, bet ir dvasiškai.

Advento vainikas, kuris puošia daugelio namus, turi aiškiai apibrėžtą simboliką. Iš eglių, pušų, tujų ar kadagių šakų supintas ratas reiškia amžinybę ir vienybę, o keturios žvakės – keturias laukimo savaites. Kas sekmadienį uždegama vis kita žvakė, o šviesos augimas simbolizuoja Kristaus gimimo atnešamą viltį ir šviesos pergalę prieš tamsą.

Skirtingose krikščioniškose tradicijose žvakėms suteikiamos ir savos reikšmės. Liuteronų bendruomenė pirmąją žvakę vadina pranašo žvake – ji simbolizuoja viltį ir pažadą apie ateinantį Mesiją. Antroji žvakė vadinama Betliejaus žvake ir primena išganymo pažadą. Trečioji – piemens žvakė – reiškia džiaugsmą, o ketvirtoji, angelo žvakė, tradiciškai siejama su meile.

Bažnyčiose šiuo metu vyraujanti purpurinė spalva simbolizuoja atgailą ir laukimą. Ji primena ir Didžiosios Gavėnios laiką, kuriuo tikintieji ruošiasi Velykoms. Kalėdoms atėjus purpurinę spalvą pakeičia balta – tyrumo ir džiaugsmo simbolis.

Advento tradicijos pradžia siekia V a., kai Tūro vyskupas Perpecijus įvedė atgailos laikotarpį, trukusį nuo lapkričio 11-osios iki Kalėdų. Iš pradžių tai buvo trijų dienų pasninkas kiekvieną savaitę, vėliau susiformavo į 40 dienų susilaikymo laikotarpį, vadintą Šv. Martyno pasninku. XIII amžiuje bažnyčia nustatė keturių savaičių Adventą, kuris išliko iki šių dienų. Pirmasis Advento sekmadienis taip pat laikomas naujų liturginių Bažnyčios metų pradžia.

Dalis tikinčiųjų Advento laikotarpiu renkasi ir pasninką. Jis gali būti pasirenkamas pagal asmeninį tikėjimą, tradicijas ir galimybes. Praktikuojamos kelios pasninko formos – nuo griežto, kai valgomas tik neapdorotas augalinis maistas, iki įprasto, kuomet galima vartoti ir žuvį. Pasninko tikslas nėra griežtumas pats savaime, o vidinė drausmė, susilaikymas ir kūno bei dvasios harmonija.

Adventas kasmet primena, kad šventės prasideda ne tik nuo žėrinčių eglučių ar dovanų, bet nuo šviesos, kurią įžiebiame savo namuose ir širdyse. Uždegus pirmąją žvakę prasideda kelionė į šilčiausią metų šventę – laukimą, kuriame telpa tradicijos, tikėjimas, bendrystė ir jaukumas.