Norvegija pranešė, kad jos elektros jungtys su Europa tampa per brangios ir nebenaudingos vietos vartotojams. Šalis atvirai svarsto galimybę atsisakyti dalies išorinių elektros tinklo sujungimų – tai būtų precedento neturintis žingsnis, galintis pakeisti visos žemyno elektros rinkos logiką. Situaciją pirmieji išsamiai aprašė „Postimees“ ir „Euractiv“.
Norvegai piktinasi, kad jų pigi hidroenergija vis dažniau iškeliauja į užsienį už aukštas kainas, o patys gyventojai moka daugiau nei turėtų. Kai kuriuose regionuose elektros kainos taip išaugo, kad aukštos kainos periodu dušas gali kainuoti keturis eurus. Visuomenės nepasitenkinimas pasiekė lygį, kai politikai pradėjo rimtai svarstyti jungčių nutraukimą.
Kodėl Norvegija nebetiki išorinėmis jungtimis?
Norvegija turi daug hidroelektrinių ir yra viena pigiausios elektros gamintojų Europoje. Tačiau jos energetikos sistema susieta su šalimis, kurios renkasi visiškai kitokią strategiją. Pagrindinis konfliktas kyla su Vokietija.
Vokietija uždarė atomines elektrines ir intensyviai statė saulės bei vėjo parkus. Tačiau šie šaltiniai nestabilūs – kai saulė nešviečia ir vėjas nepučia, šaliai trūksta lanksčios gamybos. Tada ji skubiai perka elektrą iš Norvegijos per tarpsistemines jungtis ir neretai siūlo tokias kainas, kurioms norvegų tiekėjai nenori atsispirti.
Rezultatas paprastas: Norvegijos elektra iškeliauja į Vakarus, o vietos vartotojai lieka su aukštomis sąskaitomis. Todėl norvegai vis garsiau kalba, kad jungtys nebeteikia naudos, ir svarsto jų atsisakyti. Artimiausias sprendimas gali būti Skagerako 1 ir 2 kabelių sutarties su Danija nepratęsimas.
Norvegijos žinutė Europai gana aiški: pasikliauti Skandinavijos hidroelektrinėmis amžinai nepavyks, o šalys turi kurti daugiau savo valdomų pajėgumų.
Kokios būtų pasekmės Europai ir Baltijos šalims?
Estija, Latvija ir Lietuva tiesioginių jungčių su Norvegija neturi, tačiau regione labai svarbi bendra Europos elektros rinka. Kuo mažiau šalių joje dalyvauja, tuo mažiau konkurencijos ir didesnės kainos visoje sistemoje.
Estijos elektros perdavimo sistemos operatoriaus „Elering“ valdybos narys Erki Sapas pabrėžia, kad tiesioginė tiekimo saugumo rizika Baltijos šalims būtų nedidelė, nes regione veikia pakankamai valdomos gamybos. Tačiau ilgalaikė pasekmė būtų aiški – mažiau prekybos rinkoje, todėl didesnė kaina vartotojams.
Svarbiausia rizika yra ne elektros trūkumas, o brangesnė elektra visoje Europoje.
Ar Suomija nustotų parduoti elektrą Baltijos šalims?
Nors nerimaujama, kad Suomija galėtų „užsirakinti“ savo rinkoje, „Elering“ specialistai tokį scenarijų vertina kaip mažai tikėtiną.
Esminė Europos elektros rinkos taisyklė – kuo daugiau tarpvalstybinių sujungimų, tuo lengviau subalansuoti kainas ir gamybos svyravimus. Sujungimai neužtikrina vien tik pigesnės elektros – jie padeda išlaikyti stabilumą ir apsaugoti vartotojus ilgalaikėje perspektyvoje.
Nors atskiri atvejai, kaip Suomijos–Švedijos jungties pavyzdys, rodo, kad kartais kainos gali pakilti vienoje vietoje, o kitur išlikti stabilios, tai yra normalus didelės rinkos veikimas. Didesnės zonos visada turi didesnę įtaką mažesnėms, todėl pokyčiai tarp regionų neišvengiami.
Ką visa tai reiškia Baltijos regionui dabar?
Baltijos šalys turi pakankamai generacijos, jungtis su Suomija ir Švedija (per „NordBalt“) bei stiprinamą Baltijos–Lenkijos jungtį. Tai reiškia, kad kritinio elektros trūkumo scenarijus nėra realus. Tačiau rinkos struktūra tampa trapesnė.
Kuo daugiau šalių atsisakytų dalyvauti tarpsisteminėje prekyboje, tuo brangiau kainuotų elektra visame regione. Jei Norvegija nusisuktų nuo Europos tinklo ir pasirinktų savarankiškumą, tai būtų vienas didžiausių smūgių bendros energetikos sistemos koncepcijai per kelis dešimtmečius.
Baltijos šalims tai reikštų vieną dalyką: elektros kaina taptų dar labiau priklausoma nuo regioninių pajėgumų ir mažiau – nuo bendros Europos rinkos stabilumo.
Šaltinis: https://nra.lv/pasaule/508150-norvegija-draud-partraukt-elektrotikla-savienojumus-ar-eiropu.htm
