Ateities reaktyvinis kuras gali slypėti ne Pietų Europos saulės parkuose ar vėjo ūkiuose, o Šiaurės šalių miškuose. Nauja analizė rodo, kad būtent Šiaurės regionas turi didžiausius ir tvariausius biogeninio CO₂ išteklius Europoje – žaliavą, kuri ateityje bus būtina klimatui neutraliam aviacijos kuru.
Ši žaliava nėra iškastinis CO₂, gaunamas iš elektrinių ar pramonės emisijų. Tai biogeninis CO₂ – natūralių, atsinaujinančių procesų metu susidarantis anglies dioksidas, kurį galima panaudoti sintetinio žibalo gamybai. Be šio komponento Europa nepajėgtų užtikrinti ateities aviacijos energijos poreikių.
Šiaurės regionas – Europos CO₂ supervalstybė
Analizė išryškina, kad dvi šalys – Suomija ir Švedija – lenkia visą likusią Europą. Suomijoje kasmet galima surinkti apie 24,3 mln. tonų biogeninio CO₂, Švedijoje – apie 21 mln. tonų. Tokios apimtys ne tik didžiausios žemyne, bet ir pasižymi itin palankiomis savybėmis: dideli kiekiai, vidutinė koncentracija ir praktiškai jokio sezoniškumo.
Daugiausia CO₂ susidaro dėl išplėtotos popieriaus ir celiuliozės pramonės. Ši pramonė generuoja stabilų, geografiškai sutelktą ir nuolat prieinamą srautą – idealią žaliavą e. kuro gamykloms.
Palyginimui, Danijos ištekliai siekia vos apie 1 mln. tonų. Tai parodo, kaip netolygiai išsidėstę Europos biogeninio CO₂ rezervai ir kodėl Šiaurės regionas gali tapti pagrindiniu žaliavos tiekėju.
CO₂ – šiaurėje, gamyklos – pietuose
Paradoksas: dauguma e. kuro gamybos projektų planuojami Pietų ir Vidurio Europoje – Vokietijoje, Nyderlanduose, Ispanijoje. Būtent ten, kur CO₂ šaltinių trūksta. Tuo tarpu Šiaurės regionas, turintis milžiniškus išteklius, lieka nuošalyje.
Dar viena problema – infrastruktūra. Daugiau nei 50 mln. tonų biogeninio CO₂ yra toliau nei 100 km nuo planuojamų dujotiekio linijų. Tai reiškia, kad centrinė Švedija ir Suomija gali likti atkirstos nuo būsimos Europos CO₂ transportavimo sistemos, net jei būtent ten yra didžiausi anglies dioksido šaltiniai.
Praktiškai tai reiškia, kad didžiausia žaliavos dalis – „Šiaurės auksas“ – yra izoliuota nuo projektų, kuriems jos labiausiai reikia.
Ką turi padaryti Europa?
Kad Šiaurės CO₂ rezervai iš tikrųjų taptų aviacinio kuro pagrindu, būtina infrastruktūra:
- nauji vamzdynai, jungiantys šiaurę ir pietus,
- geležinkelių maršrutai skystam CO₂ transportuoti,
- atvira sistema, kurioje tiek saugyklos, tiek e. kuro gamyklos gali prisijungti prie CO₂ tinklo.
Be šių sprendimų kyla rizika, kad anglies dioksidas bus saugomas ten, kur yra technologijos, bet ne ten, kur jo reikia kuro gamybai.
FAKTAI: kas yra ateities aviacinis kuras?
Ateities aviacijoje svarbiausiu kuru laikomas e. žibalas – sintetinis reaktyvinis kuras, tinkamas naudoti įprastuose orlaivių varikliuose. Jo pagrindinis privalumas: degdamas išskiria tik tą CO₂, kuris buvo panaudotas jo gamybai, todėl gali būti beveik neutralus klimatui.
Kaip gaminamas e. žibalas?
Trumpai:
- CO₂ surenkamas iš tvarių šaltinių – popieriaus fabrikų, biodujų jėgainių ar tiesiogiai iš oro.
- Žaliasis vandenilis gaminamas elektrolizės būdu, naudojant vėjo ar saulės energiją.
- CO₂ ir vandenilis sujungiami cheminiu procesu (dažniausiai Fišerio–Tropšo metodu) ir paverčiami skystu kuru.
- Kuras perdirbamas iki tokios pat kokybės kaip tradicinis reaktyvinis kuras.
Rezultatas – kuras, kurį galima naudoti visuose šiandien skraidančiuose orlaiviuose, tačiau jo gamyba gali būti beveik visiškai klimatui neutrali.
Šaltinis: https://www.inputmag.dk/vw-kalder-syntetisk-braendstof-for-spild-af-energi/
