Gamtoje dauguma augalų išgyvena naudodami fotosintezę, tačiau mažytė, itin keista ir retenybe laikoma augalų grupė pasirinko kitą kelią – minta mėsa. Į ją įeina ir ypatingai reta, žavingais rožiniais žiedais pasipuošianti nykštukinė saulainė Drosera silvicola, aptinkama tik keliuose Vakarų Australijos taškuose.
Iki neseniai mokslininkai nerimavo, kad ši rūšis praktiškai atsidūrė ties išnykimo riba. Tačiau nauja ekspedicija atskleidė sensacingą žinią: gamta vis dar turi paslapčių, o viena jų išgelbėjo šį augalą nuo raudonojo sąrašo bedugnės.
Augalas, kuris minta vabzdžiais
Nykštukinės saulainės savo grobį medžioja taip, kaip galėtume tikėtis iš fantastinio filmo. Ant jų lapų esantys lipnūs čiuptuvai išskiria kvapią, blizgančią masę, kuri vilioja vabzdžius tarsi saldus sirupas. Vos tik vabzdys prilimpa, augalas jį apgaubia ir suvirškina fermentais.
Taip saulainė gauna gyvybiškai svarbias medžiagas – azotą ir fosforą, kurių beveik nėra skurdžiame Australijos dirvožemyje. Būtent dėl tokio dirvožemio mėsėdžiai augalai ten evoliucionavo kelis kartus nepriklausomai, tapdami išskirtiniais regiono simboliais.
Rūšis buvo laikoma ties išnykimo riba
Ilgą laiką mokslininkams buvo žinomos vos dvi Drosera silvicola populiacijos – abi mažos ir tiesiogiai grasinamos kasybos veiklos. Todėl Vakarų Australijos vyriausybė šią rūšį buvo įtraukusi į 1 prioriteto apsaugos sąrašą, priskiriant ją itin retoms.
Ieškodami galimų naujų buveinių, Australijos laukinės gamtos apsaugos specialistai leidosi į ekspediciją į atokią Vadžuko krašto dykynę. Dvi dienas neradę jokių pėdsakų, tyrėjai jau buvo praradę viltį.
Tačiau paskutinę akimirką įžengę į Jarrah miško pakraštį jie pastebėjo tai, ko visai nesitikėjo.
Sensacija: rasta nauja, klestinti kolonija
Už maždaug 70 kilometrų nuo ankstesnio žinomo paplitimo arealo mokslininkai aptiko gausią, sveiką, gyvybingą Drosera silvicola populiaciją. Tai buvo toks netikėtas atradimas, kad jį vadovavęs tyrėjas, Curtino universiteto mėsėdžių augalų ekspertas Thilo Krugeris, akimirką įvardijo kaip:
- „visišką šoką“,
- „didžiulę gamtosaugos pergalę“.
Naujoji populiacija vešėjo atvirose, saulėtose vietovėse su kalnagūbriais ir šlaitais – idealiausioje įmanomoje saulainių buveinėje.
Atradimas žada vilčių, bet kova dar nesibaigė
Nauja populiacija nereiškia, kad rūšiai nebegręsia pavojus. Ji vis dar išlieka itin reta, o jos gyvenamosios vietos – pažeidžiamos klimato pokyčių ir žmogaus veiklos. Visgi atradimas rodo:
- rūšis gali būti labiau paplitusi, nei manyta,
- reikia daugiau tyrimų ir apsaugos priemonių,
- rezervatai, tokie kaip Parunos laukinės gamtos draustinis, turi kritinę reikšmę saugant unikalią Australijos biologinę įvairovę.
Vakarų Australija jau garsėja kaip tikras mėsėdžių augalų rojus, kuriame aptinkama daugiau nei 150 rūšių. Drosera silvicola atradimas dar kartą primena, kad net ir šiais laikais gamta gali pateikti staigmenų.
Išvada
Mokslininkų atrasta klestinti Drosera silvicola kolonija įrodo, kad net ir itin reti, mėsėdžiai augalai turi šansų išgyventi, jei jiems skiriama pakankamai dėmesio ir apsaugos. Tai – svarbi pergalė mokslui ir gamtosaugai, o kartu ir priminimas, kiek daug paslapčių vis dar slepiasi laukinėje gamtoje.
Šaltinis: https://www.australianwildlife.org/news-and-resources/press-release/rare-meat-eating-plant-discovered-an-hour-outside-of-perth
