Šiandien, kai dušas įjungiamas vienu mygtuku, o karštas vanduo – savaime suprantamas dalykas, sunku įsivaizduoti, kaip mūsų tėvai ir seneliai tvarkėsi prieš kelis dešimtmečius. Būtent apie tai man priminė trumpa kelionė į savo vaikystės kaimą. Saulėtas rytas, ramios gatvės ir prisiminimai, kurie sugrįžo taip ryškiai, kad norėjosi sustoti ir viską užrašyti.
Vaikščiodama viena seniausių mūsų kaimo gatvių, pamačiau, kaip labai pasikeitė žmonių gyvenimas: vandentiekis, kanalizacija, dujos – viskas šiandien pasiekia kiekvienus namus. Tačiau mano vaikystės laikais viskas buvo kitaip.
Kai vanduo buvo prabanga: kolonos, kibirai ir krosnis
Anuomet vanduo į namus netekėjo jokiomis sistemomis. Buvo kolonos – metaliniai vandens stulpai, iš kurių žmonės pumpuodavo vandenį kibirais. Mums pasisekė – kolona stovėjo gana arti. Tačiau kai kuriems tekdavo eiti net po kelis šimtus metrų, dažnai – per purvą, per speigą ar lietų.
Krosnis buvo kūrenama malkomis ir anglimi, o vanduo voniai – šildomas ant viryklės. Dabar tai skamba kaip egzotika, bet tada taip gyveno visi.
Kai pas mane atvažiuoja anūkas, jis kasdien praustis įlenda į dušą, o porą kartų per savaitę – į vonią. O kartą, prieš miegą, jis paklausė:
„Močiute, jei neturėjai vandens namuose, kur maudeisi?“
Ir aš supratau, kad atėjo laikas papasakoti.

Šeštadienio maudynės: metalinis kibiras, šiltas kampas ir visa šeima
Mūsų šeimoje maudynių diena buvo šeštadienis. Ta diena atrodydavo taip:
- Prie krosnies pastatomas didelis metalinis kibiras – tikros „mini vonelės“ dydžio.
- Ant viryklės šildomas vanduo, kuris vėliau supilamas į kibirą.
- Vanduo atskiedžiamas šaltu – kad būtų malonu vaikams.
- Tuomet maudomi vaikai: pirmiausia aš, paskui mano brolis.
Ar vanduo būdavo keičiamas? Nepamenu tiksliai. Bet pamenu šilumą, kvapus, prausimosi pojūtį ir tą ypatingą šeštadienio jaukumą. Kad suprasčiau daugiau, paklausiau savo uošvės, kuriai šiemet jau 84-eri. Jos atsakymas mane nustebino, bet kartu ir pradžiugino – nes tai tikra mūsų istorijos dalis.
Uošvės prisiminimai: pirmiausia vaikai, tada vyrai, po to moterys
Pasak jos, kaimuose tvarka buvo tokia:
- Pirmiausia maudomi vaikai.
- Tada – vyrai, kurie baigdavo darbus ir grįždavo iš laukų.
- Galiausiai – moterys, kurios visą dieną sukosi namuose.
- O paskui tuo pačiu vandeniu dar ir plaudavo kojines, apatinius, kelnaites.
Kodėl taip?
Todėl kad vanduo buvo nešamas rankomis. Jo nebuvo galima švaistyti. Kiekvienas kibiras buvo darbas, laikas, pastangos.
Kai užaugome – laukė pirtis: viso kaimo ritualas
Vėliau, paaugę, mes jau eidavome į pirtį. Tai buvo visai kitas pasaulis.
Pirtis veikė:
- penktadienio popietę,
- visą šeštadienį.
Žmonės ateidavo iš visų kaimo galų. Susidarydavo eilės, nes įleisdavo tik tiek, kiek kabinių buvo drabužiams sudėti. Buvo atskiri vyrų ir moterų skyriai.
Viduje:
- stovėjo dubenys ant plytomis sustiprintų konstrukcijų,
- veikė dušai,
- kiekvienas atsinešdavo muilą, rankšluosčius, prausimosi skepeteles, švarius apatinius.
Po pirties mus – vaikus – parvesdavo namo susuptus į šiltus šalikus. Išeiti į lauką su šlapiais plaukais nebuvo draudžiama – tai net teikė savotiško adrenalino, kurio šiandien nė su žiburiu nerasi.

O dabar – tylėjimas ir žolė prie slenksčio
Dabar ta senoji pirtis jau seniai neveikia:
- langai užkalti,
- durys užmūrytos,
- slenkstį dengia žolės,
- vidus apaugęs tyla.
Bet keista: vos pažvelgi į ją, atrodo, kad viduje dar liko vaikystės šiluma. Lyg sienos vis dar kuždėtų žmonių balsus.
Kodėl turime klausti savo tėvų ir senelių
Ši istorija – ne tik apie prausimąsi. Tai – apie mūsų šaknis.
Klausinėkite savo tėvų, senelių, giminaičių.
Kol jie gyvi, jie gali papasakoti dalykus, kurie niekur neparašyti. O kai nors akimirkai sugrįšime į tas istorijas, suprasime, kad jos kuria mūsų tapatybę. Vėliau mes patys jas pasakosime savo anūkams. Ir jie už tai bus dėkingi.

