XX amžiaus pradžia buvo laikotarpis, kai kariuomenėse nuolat gimė naujos idėjos, kaip padidinti kareivių išgyvenimo galimybes mūšio lauke. Technologijos sparčiai keitėsi, o kiekvienas daiktas kario ekipuotėje turėjo būti ne tik naudingas, bet ir universalus. Būtent tokiame kontekste atsirado vienas keisčiausių ir šiandien daug klausimų keliantis sprendimas – karinis kastuvas su didele skyle metalinėje drobėje.
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip gamybinė klaida ar nesuprantamas dizaino sprendimas. Tačiau skylė buvo apgalvota detalė, priklausiusi ambicingam, bet galiausiai nesėkmingam projektui, kuris į karo istoriją pateko kaip McAdamo skydo kastuvas.
Bandymas sujungti įrankį ir gyvybės apsaugą
McAdamo skydo idėja gimė XX amžiaus pradžioje Kanadoje. Inžinierių tikslas buvo paprastas, bet kartu ir drąsus – sukurti individualią, mobilią kareivio apsaugą, kuri visada būtų po ranka. Tuo metu buvo suvokiama, kad apkasuose kariai dažnai lieka visiškai atviri priešo ugniai, ypač netikėtų susirėmimų metu.
Taip atsirado mintis sapierių kastuvą paversti ne tik kasimo įrankiu, bet ir improvizuotu skydu. Konstrukcija buvo gana sudėtinga savo laikui. Kastuvo rankena galėjo būti sulankstoma, o aštrus kaištis leido įtvirtinti jį žemėje. Pastatytas vertikaliai, kastuvas turėjo tapti nedideliu metaliniu skydu, už kurio kareivis galėjo prisidengti.
Didelė skylė drobės centre turėjo aiškią paskirtį – per ją buvo galima šaudyti, išliekant bent iš dalies apsaugotam. Teoriškai tai atrodė kaip genialus sprendimas: vienas daiktas, dvi funkcijos – kasimas ir apsauga nuo kulkų.
Kai kurie to meto kūrėjai netgi vadino šį išradimą „asmeniniu mobiliu apkasu“, kuris turėjo suteikti kariui kelias papildomas gyvybiškai svarbias sekundes.
Brėžiniuose – puiku, mūšyje – problema
Vis dėlto realybė greitai parodė, kad karo sąlygos negailestingos net ir geriausioms idėjoms. Pirmasis ir bene svarbiausias trūkumas buvo svoris. McAdamo skydo kastuvas svėrė apie 2,5 kilogramo – kelis kartus daugiau nei įprastas sapierių kastuvas.
Ilgų žygių metu, kai kareiviai nešdavosi visą ekipuotę ant savo pečių, toks papildomas svoris tapo rimtu išbandymu. Kariai greitai suprato, kad kiekvienas papildomas kilogramas reiškia greitesnį nuovargį ir mažesnį mobilumą – savybes, kurios mūšio lauke dažnai svarbesnės už teorinę apsaugą.
Ne mažiau problemų kilo ir dėl pagrindinės kastuvo funkcijos – kasimo. Skylė, kuri turėjo padėti šaudyti, praktiškai sugadino įrankio efektyvumą. Smėlis ir minkšta žemė tiesiog byrėjo pro ją, todėl kasti apkasus tapo sunkiau, lėčiau ir varginančiau. Kareiviams teko dėti daugiau pastangų tam pačiam rezultatui pasiekti.
Apsauga, kuri neapsaugojo
Dar skaudesnis smūgis šiai idėjai buvo jos apsauginės savybės. Nors kastuvo metalas atrodė tvirtas, realiomis sąlygomis jis neatlaikė to meto ginklų galios. Šautuvų kulkos dažnai lengvai pervėrė palyginti ploną metalą, o pats skydo plotas buvo per mažas, kad patikimai pridengtų kūną.
Dėl to apsauga tapo labiau psichologinė nei reali. Kareivis galėjo jaustis šiek tiek saugesnis, tačiau iš tikrųjų rizika liko beveik tokia pati. Mūšio lauke tokios iliuzijos kainuoja brangiai, todėl pasitikėjimas šiuo įrankiu greitai išnyko.
Kodėl McAdamo kastuvas liko istorijos paraštėse
Praktika padarė savo. Kareiviai stengėsi vengti šių sunkių ir nepatogių kastuvų, keisdavo juos į paprastesnius, lengvesnius modelius arba net bandydavo jų atsikratyti. Dėl nepasitenkinimo ir akivaizdžių trūkumų McAdamo skydo kastuvas taip ir nebuvo priimtas į masinę ginkluotę.
Šiandien tokie kastuvai yra retenybė, sutinkama tik muziejuose ar privačiose kolekcijose. Jie tapo ne tiek karinės sėkmės simboliu, kiek pamokančiu pavyzdžiu.
McAdamo skydo istorija primena, kad kare inovacijos turi atlaikyti ne laboratorinius bandymus, o purvą, nuovargį ir realią ugnį. Net ir geriausios idėjos praranda vertę, jei jos nepadeda tiems, kurie jas naudoja apkasuose. Kare galutinį verdiktą visada priima ne inžinieriai, o kareiviai.
