Ar tiesa, kad SSRS butai buvo dalijami nemokamai? Kiek iš tikrųjų kainavo būstas Sovietų Sąjungoje

Pasakojimas, kad Sovietų Sąjungoje visi dirbantys žmonės gaudavo butus „už dyką“, iki šiol sklando viešojoje erdvėje. Vyresnioji karta tai prisimena kaip didelį privalumą, o jaunesniems tai dažnai atrodo neįtikėtina, ypač dabartinių būsto kainų kontekste. Tačiau realybė buvo gerokai sudėtingesnė. Taip, būstą buvo galima gauti be tiesioginio pirkimo rinkos kaina, tačiau tai nereiškė nei laisvės pasirinkti, nei tikros nuosavybės.

Du keliai į butą: valstybinis ir kooperatinis

SSRS egzistavo dvi pagrindinės galimybės gyventi bute: valstybinis (socialinis) būstas ir kooperatinis būstas, kurį jau reikėjo iš dalies „nusipirkti“.

Valstybinis būstas: nemokamas, bet ne tavo

Valstybiniai butai buvo skiriami per darbo vietas – gamyklas, institutus, ligonines, ministerijas. Norint tokį gauti, reikėjo užsiregistruoti laukiančiųjų sąraše. Eilė nebuvo trumpa: 3, 5, 10 ar net 15 metų – tai buvo visiškai įprasta.

Pirmenybė dažniausiai teikta:

• šeimoms su vaikais,
• jauniems specialistams,
• tam tikrų „strateginių“ profesijų darbuotojams,
• partijos ar įmonių vadovybei.

Svarbu tai, kad žmogus negalėjo pasirinkti nei miesto rajono, nei namo, nei buto plano. Jei dirbai konkrečioje gamykloje – būstas buvo skiriamas tik tame rajone, kur ji statė namus.

Dar vienas esminis momentas: butas nepriklausė gyventojui. Žmogus tapdavo nuomininku visam gyvenimui. Tokio būsto:

• nebuvo galima parduoti,
• nebuvo galima dovanoti,
• buvo galima tik iškeisti į kitą valstybinį butą.

Po nuomininko mirties butas likdavo šeimai tik tuo atveju, jei joje buvo registruoti artimieji. Jei ne – jis grįždavo valstybei. Tik po 1991 m., žlugus SSRS, dauguma tokių butų buvo privatizuoti, ir tik tada tapo tikra nuosavybe.

Dėl to istorikai dažnai pabrėžia: valstybiniai butai nebuvo „dovana“. Už juos buvo sumokėta darbu, laiku, lojalumu sistemai ir dažnai – gyvenimu bendrabučiuose ar ankštomis sąlygomis, kol ateidavo eilė.

i

Kooperatiniai butai: brangūs, bet savi

Antroji galimybė – būsto kooperatyvai, kurie SSRS atsirado 1958 m. Tai jau buvo artimesnė pirkimui sistema.

Schema atrodė taip:

• žmogus įstodavo į būsto kooperatyvą,
• turėdavo sumokėti 20–30 % pradinį įnašą,
• likusi suma buvo išmokama per 10–15 metų, dažniausiai be palūkanų arba su simbolinėmis – iki 2 % per metus.

Tačiau buvo viena svarbi sąlyga: įstojęs į kooperatyvą žmogus prarasdavo teisę laukti valstybinio buto. Dėl to daugelis nedrįso rinktis šio kelio.

Kiek kainavo butas SSRS?

Kooperatiniai butai nebuvo pigūs, ypač vertinant tuometinius atlyginimus.

1970–1980 m.:

• 1 kv. m kaina centriniuose regionuose – apie 160 rublių,
• šiauriniuose ar atšiauresniuose regionuose – iki 200 rublių.

Apytikslės kainos:

• 1 kambario butas – 5 000–6 000 rublių,
• 3 kambarių butas – apie 11 000 rublių.

1980–1990 m. kainos dar labiau išaugo:

• dviejų kambarių, ~42 kv. m butas galėjo kainuoti 15 000–22 000 rublių.

Palyginimui, vidutinis mėnesinis atlyginimas SSRS siekė apie 160–200 rublių. Tai reiškia, kad vien pradinis įnašas (2 000–3 000 rublių) prilygo metinėms ar net pusantrų metų pajamoms, jei žmogus nevalgė ir niekam neišleido pinigų.

Taigi, ar butai SSRS buvo nemokami?

Atsakymas trumpas – ne visai.

Valstybiniai butai nebuvo perkami už pinigus, bet:

• reikėjo laukti metų metus,
• jie nepriklausė žmogui,
• buvo „uždirbami“ darbu ir lojalumu sistemai.

Kooperatiniai butai jau buvo realus pirkinys:

• brangus,
• sunkiai prieinamas,
• bet suteikiantis nuosavybės jausmą dar iki SSRS žlugimo.

Todėl pasakojimas apie „nemokamus butus“ yra supaprastintas mitas, kuris neatskleidžia tikrosios kainos – laiko, ribojimų ir pasirinkimo nebuvimo.