Pastaraisiais metais Turkijoje vis dažniau fiksuojamas pavojingas ir akivaizdus reiškinys – žemėje atsiveriančios milžiniškos smegduobės. Kai kurios jų siekia dešimtis, o kai kuriais atvejais net šimtus metrų gylio. Socialiniuose tinkluose ir dalyje žiniasklaidos šie vaizdai jau spėjo apaugti mistinėmis interpretacijomis: kalbama apie „ženklus iš aukščiau“, prisimenamos Biblijos pranašystės. Tačiau mokslininkai pabrėžia – šio reiškinio priežastys yra visiškai žemiškos ir gerai žinomos.
Konijos provincija – krizės epicentras
Turkijos nepaprastųjų situacijų valdymo tarnybos duomenimis, vien Konijos provincijoje jau užregistruotos mažiausiai 648 didelės smegduobės. Tai vienas derlingiausių šalies regionų, tačiau kartu ir vienas labiausiai nukenčiančių nuo ilgalaikės sausros bei nekontroliuojamo požeminio vandens naudojimo.
Konijos technikos universiteto mokslininkai skaičiuoja, kad per pastaruosius metus regione nustatyta daugiau nei 20 naujų aktyvių įgriuvimo zonų. Jos papildė beveik 1900 pavojingų teritorijų, kurios buvo pažymėtos dar iki 2021 metų. Specialistai pabrėžia, kad iki 2000-ųjų tokie įvykiai buvo reti ir pasitaikydavo kartą per kelis dešimtmečius. Šiandien situacija kardinaliai pasikeitusi.
Kas pasikeitė per 25 metus?
Pagrindiniai veiksniai – klimato kaita, kritulių stygius ir sparčiai krentantis gruntinio vandens lygis. Pastaruosius du su puse dešimtmečio regione kasmet fiksuojamos dešimtys naujų didelio masto įgriuvimų, o kai kurių jų skersmuo viršija 30 metrų.
NASA Žemės observatorijos duomenys patvirtina problemos mastą: 2021 metais vandens lygis Turkijos rezervuaruose buvo nukritęs iki žemiausio taško per pastaruosius 15 metų. Vietiniai geologiniai tyrimai rodo, kad Konijos regione požeminio vandens lygis nuosekliai mažėja jau kelis dešimtmečius.
Užburtas ratas: sausra, žemdirbystė ir griūtys
Krentantis gruntinio vandens lygis sukelia grandininę reakciją. Džiūsta šuliniai, nyksta vietinės ekosistemos, prastėja dirvožemio struktūra ir mažėja jo derlingumas. Ūkininkai, siekdami išsaugoti kukurūzų, cukrinių runkelių ir kitų kultūrų derlių, yra priversti dar intensyviau pumpuoti vandenį iš požeminių šaltinių.
Tai tik dar labiau pagreitina procesą: ištuštėjus kalkakmenio darinių ertmėms, kurios anksčiau palaikė dirvožemio stabilumą, jų „lubos“ ima griūti. Rezultatas – per kelias valandas atsiveriantys milžiniški krateriai, galintys praryti laukus, kelius ar net pastatus. Jau fiksuoti atvejai, kai ūkininkai buvo priversti visiškai apleisti pavojingus sklypus.
Pasaulinė problema, ne tik Turkijos bėda
Mokslininkai perspėja, kad Turkija nėra išimtis. Panašūs procesai jau stebimi Jungtinėse Valstijose, Azijos šalyse, Artimuosiuose Rytuose, Viduržemio jūros regione ir Australijoje. Ypač didelį nerimą JAV kelia Didžiosios lygumos, Kalifornijos Centrinis slėnis ir pietryčių valstijos.
Teksase, Floridoje, Naujojoje Meksikoje ir Arizonoje ekspertai prognozuoja dar spartesnį smegduobių daugėjimą, jei sausros stiprės, o vandens naudojimas nebus griežčiau kontroliuojamas. JAV sausros stebėjimo duomenys rodo, kad kai kurios Vašingtono, Oregono, Aidaho, Jutos, Kolorado ir Vajomingo teritorijos jau pasiekė kritinį drėgmės deficito lygį.
Pastaraisiais metais Jungtinėse Valstijose fiksuota ne viena įspūdinga griūtis – nuo maždaug 60 metrų gylio smegduobės Teksaso Uptono apygardoje netoli senų naftos gręžinių iki Naujosios Meksikos pietuose atsivėrusio kraterio, kuris prarijo automobilius ir privertė evakuoti gyventojus.
Be mistikos, bet su aiškiu perspėjimu
Mokslininkai vieningai pabrėžia: šie reiškiniai neturi nieko bendra su pranašystėmis ar antgamtinėmis jėgomis. Tai aiški klimato kaitos, žmogaus veiklos ir netvaraus gamtos išteklių naudojimo pasekmė.
Jei vandens gavyba ir toliau bus nekontroliuojama, o sausros – ignoruojamos, smegduobės taps ne išimtimi, o nauja realybe. Turkijos pavyzdys šiandien yra įspėjimas visam pasauliui: žemė po mūsų kojomis nėra tokia stabili, kaip ilgą laiką atrodė.
Šaltinis: https://www.dailymail.co.uk/sciencetech/article-15378719/Ominous-warning-sinkholes-Turkey.html
