Sovietiniuose traukiniuose patiekiama arbata daugeliui iki šiol kelia nostalgiją: tamsi, stipri, garuojanti stiklinėse su metaliniais laikikliais. Atrodė, kad ji visada buvo „kaip reikia“ – sodrios spalvos ir ryškaus skonio. Tačiau už šio skonio slypėjo paslaptis, apie kurią konduktoriai garsiai nekalbėjo. Į arbatą būdavo dedamas… paprastas kepimo soda.
Ne skonis, o būtinybė
SSRS laikais arbata buvo deficitas. Traukinių konduktoriai gaudavo griežtai normuotą arbatžolių kiekį, kuris dažnai neatitikdavo realaus keleivių skaičiaus. Tačiau keleiviai tikėjosi gauti „tikrą“, tamsią arbatą, o ne blyškų vandenį.
Čia ir pasirodydavo soda. Vos žiupsnelis – tiesiog ant peilio galiuko – sukeldavo cheminę reakciją, dėl kurios arbata akimirksniu patamsėdavo. Vizualiai ji atrodydavo stipri, net jei arbatos lapelių buvo naudota labai mažai. Tai leido konduktoriams iš tos pačios normos išvirti daugiau porcijų ir išvengti skundų.
Kodėl arbata atrodė „brangesnė“
Sovietmečiu gėrimo spalva buvo tiesiogiai siejama su kokybe. Tamsi arbata reiškė stiprią, „gerą“ arbatą. Kepimo soda padėdavo pasiekti būtent tokį efektą – be papildomų arbatžolių.
Skirtingai nei citrina, kuri arbatą šviesina, soda ją patamsindavo. Psichologiškai keleiviams tai atrodė kaip aukštesnis lygis, nors realybėje tai buvo išradingas taupymo būdas.
Vanduo, kuris gadino skonį
Yra ir kita, mažiau ciniška priežastis. Daugelyje Sovietų Sąjungos regionų vanduo buvo kietas – prisotintas kalcio ir magnio druskų. Toks vanduo arbatą padarydavo kartesnę, „aštresnę“.
Kepimo soda dalinai minkštino vandenį ir neutralizavo taninus – medžiagas, atsakingas už kartumą. Nedidelė dozė padarydavo gėrimą švelnesnį, aromatingesnį ir malonesnį gerti, ypač kai arbata buvo verdama pakartotinai.
Mažiau darbo konduktoriams
Buvo ir labai praktiška priežastis. Arbata palieka tamsias, sunkiai išplaunamas dėmes ant stiklinių. O traukiniuose indus tekdavo plauti greitai ir be modernių ploviklių.
Soda, būdama šarminė, sumažindavo apnašų kaupimąsi. Stiklinės ilgiau išlikdavo švaresnės, o konduktoriams reikėdavo mažiau vargti jas šveičiant.
Kodėl šio triuko beveik niekas nekartoja šiandien
Šiandien arbata nebėra deficitas, vanduo dažnai filtruojamas, o skonis vertinamas kitaip nei sovietmečiu. Be to, per didelis sodos kiekis gali sugadinti gėrimą – arbata tampa „muiluota“ ir nemaloni.
Todėl šis triukas veikė tik labai tiksliai dozuojant ir dažniausiai su biria arbata. Arbatos maišeliuose jis beveik neveikia arba tik pablogina skonį.
Ne apgaulė, o išradingumas
SSRS traukinių arbatos paslaptis nebuvo viena gudrybė. Tai buvo trūkumo epochos išradingumo, praktinių vandens chemijos žinių ir kasdienio prisitaikymo mišinys. Konduktoriai stengėsi patenkinti keleivių lūkesčius turėdami minimalias priemones.
Todėl ta legendinė sovietinė arbata iki šiol prisimenama ne tik dėl skonio, bet ir dėl mažo, beveik nematomo triuko, kuris tapo geležinkelio folkloro dalimi.
Seku , seku pasaką…