Lietuvoje vis dar gajus įsitikinimas, kad mokesčių inspekcija susidomi tik tada, kai į banko sąskaitą įnešama labai didelė vienkartinė grynųjų pinigų suma. Daugelis žmonių ramina save mintimi: „Įnešiau nedaug, viskas saugu.“ Tačiau realybė kur kas sudėtingesnė – ir kartais nemaloni.
Klausimas, kurį sau užduoda daugelis: kokia suma laikoma „pavojinga“ ir ar tikrai bankai apie mažesnius grynųjų įnašus nepraneša valstybės institucijoms?
15 000 eurų riba – tik ledkalnio viršūnė
Tiesa, pagal pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos reikalavimus bankai privalo pranešti apie operacijas, kurių suma siekia arba viršija 15 000 eurų. Tai galioja ir Lietuvoje. Tačiau manyti, kad tik tokios operacijos patenka į institucijų akiratį, būtų klaida.
Bankų pareiga neapsiriboja vien šios ribos prisilaikymu. Jie privalo stebėti klientų finansinį elgesį, analizuoti operacijų pobūdį, reguliarumą ir kontekstą. Kitaip tariant, svarbi ne tik suma, bet ir tai, kaip bei kaip dažnai pinigai atsiranda sąskaitoje.
Maži, bet dažni grynųjų įnašai – raudona vėliava
Lietuvos bankai informaciją apie įtartinas operacijas teikia Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai (FNTT). Ši institucija, atlikusi analizę, gali perduoti duomenis Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI).
Po pastarųjų metų reguliavimo pakeitimų bankai ypač atidžiai vertina situacijas, kai:
- grynieji pinigai į sąskaitą įnešami dažnai,
- įmokos kartojasi be aiškios logikos,
- asmuo anksčiau tokio pobūdžio operacijų neatlikdavo,
- deklaruotos pajamos neatitinka matomų pinigų srautų.
Net ir nedidelės sumos, jei jos kartojasi, gali sukelti įtarimų. Tokiu atveju bankas inicijuoja vidinį vertinimą ir, esant pagrindui, perduoda informaciją FNTT.
Kai įsijungia VMI – prasideda klausimai
Jeigu informacija pasiekia VMI, mokesčių administratorius gali kreiptis į gyventoją su prašymu paaiškinti pinigų kilmę. Tuomet prasideda pajamų ir išlaidų analizė, kuri gali apimti iki penkerių praėjusių metų laikotarpį.
Gyventojas turi pagrįsti, iš kokių teisėtų, apmokestintų ar neapmokestintų šaltinių gautos lėšos. Jei to padaryti nepavyksta, VMI gali konstatuoti nedeklaruotas pajamas.
Pagal Lietuvos gyventojų pajamų mokesčio nuostatas, už nepagrįstas pajamas gali būti taikomas itin griežtas apmokestinimas – papildomi mokesčiai, delspinigiai ir baudos.
Paskola ar dovana – ne visada išsigelbėjimas
Kai kurie žmonės, bandydami paaiškinti pinigų kilmę, teigia, kad lėšas gavo kaip paskolą. Tačiau tokiu atveju VMI paprašys pateikti paskolos sutartį, įrodymus apie pinigų perdavimą ir kitus dokumentus. Jei nustatoma, kad nebuvo sumokėtas reikiamas mokestis ar sutartis sudaryta tik „popieriuje“, problemos tik didėja.
Panašiai yra ir su dovanomis. Jei pinigai gauti kaip dovana, gali atsirasti prievolė mokėti dovanojimo mokestį, delspinigius ir baudą. Kai kuriais atvejais bendra našta gali siekti reikšmingą dalį gautos sumos.
Kodėl banko pavedimai laikomi saugesniais
Mokesčių specialistai sutaria: skaidriausias ir saugiausias būdas gauti pajamas – banko pavedimai. Pavedimuose aiškiai matomas siuntėjas, paskirtis, data ir suma. Tai leidžia be didelių problemų pagrįsti pinigų kilmę, net jei VMI užduotų klausimų.
Tuo tarpu grynieji pinigai, net ir nedidelėmis sumomis, visada kelia daugiau rizikos. Būtent jie dažniausiai tampa priežastimi pradėti papildomus patikrinimus.
„Esu tikras, kad suma saugi“ – pavojinga iliuzija
Didžiausia klaida – manyti, kad mažos sumos automatiškai yra nematomos. Šiuolaikinė finansų kontrolės sistema veikia ne pagal vieną skaičių, o pagal visumą: elgesį, pasikartojimą, neatitikimus.
Todėl prieš įnešant grynuosius pinigus į banko sąskaitą verta savęs paklausti ne tik „ar suma didelė“, bet ir „ar galėsiu po penkerių metų įrodyti, iš kur tie pinigai atsirado“. Jei atsakymas neaiškus – rizika gali būti didesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Ant kiek turi buti smegenu invalidu,kad savo pinigus deti i banka,niekada as to nesuvoksiu