Kartais atrodo, kad visi matome tą patį. Dangus mėlynas, saulė geltona, žolė žalia. Bet jei kas nors jums pasakytų, kad jūsų „mėlyna“ gali būti visai kitokia nei mano – ir niekada negalėtume to patikrinti iki galo? Skamba kaip filosofinis galvosūkis, bet mokslas vis dažniau rodo: spalvos nėra objekto savybė. Spalvos – tai patirtis, kuri gimsta mūsų smegenyse.
Dar įdomiau: dalis žmonių, ypač moterų, gali turėti genetinį „pagrindą“ matyti daugiau spalvų nei likusieji. Ne „šiek tiek ryškiau“. O realiai – turėti papildomą spalvų matymo kanalą, dėl kurio pasaulis jiems gali atrodyti taip, kaip dauguma net neįsivaizduoja: baltas gali būti „prizminis“, šešėliai – su levandų ar aukso atspalviais, o ten, kur mes matome pilkšvą vientisumą, jie gali matyti niuansų mozaiką.
Bet čia prasideda didžioji intriga: vien turėti geną dar nereiškia, kad smegenys tuo naudojasi. Ir būtent tai, pasak mokslininkų, paverčia šią temą daug daugiau nei vien biologija.
Spalvos nėra „daiktų savybė“ – jos gimsta galvoje
Kas yra spalva? Intuityviai norisi sakyti: tai šviesos bangos ilgis. Bet tai tik pusė tiesos. Bangos ilgis yra fizika. Spalva – interpretacija.
Mūsų akies tinklainėje yra specialios ląstelės – kūgeliai, reaguojantys į šviesą. Jie siunčia signalus smegenims, o smegenys iš jų „sukonstruoja“ patirtį, kurią mes vadiname spalva. Todėl ir atsiranda esminis, niekada iki galo neišsprendžiamas klausimas: ar du žmonės tą pačią spalvą išgyvena vienodai? Net jei abu ją vadina tuo pačiu žodžiu?
Tai nėra vien teorija. Skirtingi žmonės skirtingai skiria atspalvius, skirtingai mato kontrastus, skirtingai reaguoja į apšvietimą. Ir kai mokslininkai ima kalbėti apie retą reiškinį – tetrachromiją – ši „asmeninės spalvos“ idėja tampa dar ryškesnė.
Dauguma žmonių – trichromatai. Bet kai kurie gimsta su „ketvirtu kūgeliu“
Įprastai žmogus turi tris kūgelių tipus, jautriausius maždaug trimis kryptimis spektre (dažniausiai apibūdinama kaip raudona, žalia ir mėlyna). Tai trichromatinė sistema – ji ir sukuria mums pažįstamą spalvų pasaulį.
Tetrachromija reiškia, kad žmogus turi keturių tipų kūgelius – papildomą fotopigmentą, kuris teoriškai leistų fiksuoti šviesą dar vienu „kanalu“. Paprastai tariant: jei trys kūgeliai sukuria trijų matmenų spalvų erdvę, ketvirtas kūgelis pridėtų dar vieną matmenį. O tai jau ne „spalvos ryškumas“. Tai visiškai kitokia spalvų geometrija.
Įdomus faktas, kurį aptaria mokslininkai: nemaža dalis moterų turi genetinį variantą, susijusį su papildomu fotopigmentu X chromosomoje. Skaičiai, kurie kartais minimi šiuose tyrimuose, skamba beveik neįtikėtinai: tam tikra dalis moterų turi genetinę prielaidą papildomam kūgeliui ar fotopigmentui. Tačiau tai dar nereiškia, kad jos realiai mato „keturmatiškai“.
Ir čia yra esminis skirtumas: genetika gali atverti duris, bet nereiškia, kad kas nors pro jas įeis.
Didysis paradoksas: kaip patikrinti, ką žmogus iš tiesų mato?
Net jei žmogus turėtų „keturmatišką“ spalvų matymą, mes negalėtume tiesiog paklausti: „Tai kokia ten spalva?“ Nes mes neturime žodžių tam, ko patys nematome. Tai lyg bandyti apibūdinti garsą žmogui, kuris niekada negirdėjo. Galima kalbėti apie analogijas, bet tiksliai perduoti patirties – beveik neįmanoma.
Todėl mokslininkai ieško aplinkkelių: ne „papasakok, ką matai“, o „parodyk, ką atskiri“.
Kaip testuojama tetrachromija: nematomų skirtumų paieška
Vienas iš stipriausių metodų – pateikti žmonėms spalvų poras, kurios, pagal skaičiavimus, trichromatams turėtų atrodyti identiškos, o tetrachromatams – skirtingos.
Principas paprastas: kaip daltonikas (dichromatas) turi „akląsias dėmes“ tam tikruose atspalviuose, taip ir trichromatas turi ribas, kuriose jis nebeskiria vienų spektrinių niuansų nuo kitų. Jei ketvirtas kūgelis tikrai „veikia“, žmogus turėtų pastebėti skirtumą ten, kur kiti jo nemato.
Eksperimentas, kuris nustebino net pačius tyrėjus
Viename plačiai aptariamame tyrime buvo tiriamos moterys, įtariamos turinčios genetinį variantą, susijusį su papildomu fotopigmentu. Tyrėjai joms rodė kruopščiai parinktas spalvų spektrų poras ir tikėjosi, kad bent dalis jų pademonstruos „papildomą“ skyrimą.
Rezultatas buvo šaltas dušas tiems, kas tikėjosi sensacijos: didžioji dalis dalyvių nepasirodė geriau už trichromatus. Kitaip tariant, net turėdamos genetinį potencialą, jos realiai nematė daugiau.
Tačiau buvo viena išimtis – dalyvė, kuri nuosekliai atpažino skirtumus, nematomus kitiems. Tokie atvejai ir laikomi vienu stipriausių argumentų, kad funkcinė tetrachromija žmonėms egzistuoja, tik ji gali būti itin reta.
Ir tada kyla klausimas: jei genas dažnesnis, kodėl „tikras“ gebėjimas toks retas?
Kodėl genas dar ne viskas: smegenys gali „ignoruoti“ ketvirtą signalą
Mokslininkai svarsto kelis paaiškinimus, kodėl papildomas fotopigmentas ne visada tampa supergalia.
Ketvirtasis kūgelis gali būti „per arti“ kitų
Jei papildomas kūgelis yra jautrus bangos ilgiams, kurie vos keliomis nanometrų dalimis skiriasi nuo vieno iš esamų trijų kūgelių, smegenys gali jo „neatskirti“ kaip atskiro kanalo. Signalas susilieja su jau turima informacija.
Paprasčiau: jūs turite papildomą „anteną“, bet ji gaudo beveik tą patį dažnį kaip kita antena. Tokiu atveju sistema neįgauna naujo matmens – ji tiesiog turi šiek tiek kitokį tą patį signalą.
Aplinka gali „užrakinti“ potencialą
Dar įdomesnė idėja – aplinkos ir patirties įtaka. Mokslininkai lygina tai su muzikiniu talentu: žmogus gali turėti puikų klausos aparatą ir nervinę sistemą, bet jei niekada nesusidurs su muzika, jo talentas gali likti neišskleistas.
Spalvų pasaulyje tai gali reikšti, kad žmogus su genetiniu potencialu tetrachromijai turi gyventi taip, kad spalvų skirtumai jam būtų svarbūs, pastebimi, treniruojami. Kitaip ketvirtasis signalas lieka „fone“ – smegenys jo neišmoko paversti nauju pojūčiu.
Žmogaus pasaulis suprojektuotas trichromatams
Tai vienas keisčiausių, bet logiškų argumentų. Ekranai, apšvietimas, pigmentai, spausdinimas – viskas aplink mus sukurta remiantis trijų kanalų spalvine logika. Net jei jūsų akis pasiima ketvirtą signalą, kas pasakė, kad kasdienėje aplinkoje yra pakankamai „informacijos“ jam atskleisti?
Mokslininkai svarsto, kad smegenys gali išmokti ignoruoti ketvirtą kanalą, nes jis praktiškai nenaudingas trichromatiškai sukonstruotame pasaulyje. Tai tarsi turėti papildomą jautrų jutiklį, bet gyventi aplinkoje, kurioje jam nėra ką „skaityti“.
Ką tetrachromatai sako patys: balta kaip prizmė, šešėliai kaip paletė
Aprašymai, kuriuos kartais pateikia žmonės, manantys turintys tetrachromiją, skamba kaip iš kito pasaulio: ten, kur dauguma mato baltą, jie mato kažką artimo vaivorykštiniam lūžiui; ten, kur mes matome pilką šešėlį, jie mato subtilius levandų, aukso, žalsvumo ar rožinumo niuansus.
Tačiau čia mokslas atsargus: tokie pasakojimai gali būti tik anekdotai. Žmonių savistaba yra klaidi, kalba ribota, o noras būti „ypatingu“ kartais įpina fantaziją į realybę.
Todėl mokslininkams reikia ne istorijų, o testų.
Mokslininkai bando „išrasti“ spalvas, kurių dauguma mūsų nemato
Čia prasideda pati įdomiausia dalis: jei trichromatai negali matyti tetrachromatinių spalvų, kaip jas parodyti? Kaip sukurti stimulą, kurį tetrachromatas atpažintų, o trichromatas – laikytų „pilku“?
Viena kryptis – sukurti naujus testavimo įrankius, panašius į daltonizmo testus, tik pritaikytus tetrachromijai. Kita kryptis – modeliuoti keturmatę spalvų erdvę ir ieškoti vietų joje, kurios trichromatams „susiklijuoja“ į tą patį atspalvį, o tetrachromatams turėtų išsiskirti.
Kai spalvų ratas nebetinka: keturmatė spalvų „sfera“
Tetrachromui spalvų pasaulis teoriškai nebeatrodo kaip mums įprastas spalvų ratas. Vietoj to, kalbama apie trimatę (ir net keturmatę) struktūrą, kur spalvos turi dar vieną kryptį.
Mintis čia tokia: mums oranžinė „turi kaimynus“ geltoną ir raudoną. Tetrachromui, priklausomai nuo ketvirto kūgelio jautrumo, oranžinė gali „ribotis“ dar su papildomais atspalviais, kurių mes net neidentifikuojame kaip atskirų. Tai reiškia, kad spalvų artimumas, perėjimai ir skirtumai tetrachromui gali būti fundamentaliai kitokie.
Keturi rašalai vietoj trijų: spausdinimas tetrachromams
Kai kurie tyrėjai ėmėsi net praktiško sprendimo – bandė sukurti spausdinimo sistemą su keturiais spalviniais „pamatais“, o ne trimis. Trichromatiniame pasaulyje mes įpratę prie trijų pagrindinių rašalų logikos, bet tetrachromui teorinis „optimalus“ rašalų rinkinys būtų kitoks.
Tokie eksperimentai – tai bandymas materialiai atkurti stimulą, kuris turėtų „įjungti“ ketvirtą kanalą. Jeigu tetrachromas pamatytų skirtumą, o trichromas matytų tik pilkumą ar „tą patį“, tai būtų stiprus signalas, kad ketvirtasis matmuo veikia.
Tai supergalia ar tiesiog kita realybė?
Žodis „supergalia“ skamba patraukliai, bet mokslininkų kalboje jis turi kitą prasmę. Tetrachromija nėra magija, nėra mistika, nėra „šeštasis pojūtis“. Tai potenciali jutiminė variacija, kuri gali praplėsti spalvų skyrimą taip, kaip trichromatui sunku įsivaizduoti.
Tačiau svarbiausia žinutė šiandien yra kita: net jei genetinis potencialas egzistuoja, jis gali ir neišsiskleisti be tam tikrų sąlygų. Kitaip tariant, „ketvirtas kūgelis“ gali būti pradžia, bet ne pabaiga.
Spalvų pasaulis nėra tik biologija. Tai biologijos, smegenų interpretacijos, patirties ir aplinkos susitarimas. Ir būtent todėl tetrachromija tampa viena įdomiausių temų, kai kalbame apie tai, ką reiškia „matyti“ iš tikrųjų.
Kodėl ši tema keičia požiūrį į mus pačius
Net jei paaiškėtų, kad funkcinė tetrachromija yra itin reta, pati idėja palieka labai žemišką, bet stiprų klausimą: kiek daug „nematomo“ pasaulio mes praleidžiame vien todėl, kad mūsų smegenys taip sukalibruotos?
Jeigu yra žmonių, kuriems pilka nėra pilka, o balta nėra vien baltas „lapas“, tuomet spalvos tampa ne tik estetikos dalimi. Jos tampa priminimu, kad realybė nėra vienoda visiems.
Ir galbūt būtent čia slypi tikroji „supergalia“: ne tik matyti daugiau, bet suprasti, kad mūsų patirtys – skirtingos net tada, kai vartojame tuos pačius žodžius.
Šaltiniai:
- https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/19203426/
- https://www.thecut.com/2015/02/what-like-see-a-hundred-million-colors.html
- https://www.popularmechanics.com/science/a69798903/tetrachromat-super-sight/
