Beveik tris dešimtmečius viena šeima iš Pakistano gyveno tarp vilties ir susitaikymo. 1997 metų birželį 31 metų Nasiruddinas išvyko į kalnus Supato slėnyje, atokiame Kohistano regione. Tai turėjo būti trumpa kelionė, tačiau vyras taip ir negrįžo. Jis nuėjo į olą kalnuose ir dingo be jokio pėdsako. Namuose jo laukė žmona ir du maži vaikai, o nuo tos dienos prasidėjo ilgi metai, kupini nežinios.
Paieškos, kurios nieko nedavė
Pirmieji metai buvo kupini aktyvių paieškų. Šeima kartu su vietos gyventojais ne kartą leidosi į pavojingas keliones kalnuose, bandydama pasiekti ledynus ir sunkiai prieinamas vietas. Tačiau atšiaurios oro sąlygos, staigūs orų pokyčiai ir nuolatinė griūčių grėsmė kaskart privertė sugrįžti tuščiomis rankomis.
Laikui bėgant viltis blėso. Nasiruddino vardas tapo dar viena istorija apie žmones, kurie kalnuose pradingsta be pėdsakų. Šeima buvo priversta gyventi be atsakymų, nežinodama, ar jis gyvas, ar miręs, ar kada nors bus rastas.
Netikėtas radinys po beveik 30 metų
Viskas pasikeitė šių metų liepos pabaigoje. Vietos piemuo Omaras Khanas, ganydamas gyvulius aukštikalnėse, pastebėjo iš po ledo kyšantį žmogaus kūną. Priėjęs arčiau jis rado ir asmens dokumentą. Abejonių neliko – tai buvo Nasiruddinas.
Tai, ką pamatė vietos gyventojai, sukrėtė net patyrusius kalnų žmones. Kūnas buvo beveik nepažeistas, drabužiai išlikę, veido bruožai atpažįstami. Atrodė, lyg laikas būtų sustojęs tą akimirką, kai vyras pateko į ledą.
Natūrali „ledo mumija“
Specialistai paaiškina, kad Nasiruddino kūnas ledyne išbuvo 28 metus beveik idealiomis konservavimo sąlygomis. Greitas užšalimas, deguonies trūkumas ir itin žema temperatūra pavertė kūną savotiška natūralia mumija. Tokios sąlygos stabdo irimą ir leidžia organinėms liekanoms išlikti dešimtmečius ar net šimtmečius.
Ne veltui ledynai dažnai vadinami planetos „laiko kapsulėmis“. Jie saugo ne tik klimatines paslaptis, bet ir žmonių likimus, kuriuos pasaulis buvo pamiršęs.
Tirpstantys ledynai atskleidžia senas istorijas
Pakistane yra apie septynis tūkstančius ledynų – daugiau nei bet kurioje kitoje šalyje už poliarinių regionų ribų. Tačiau šiandien šie ledynai sparčiai traukiasi. Kylanti temperatūra, mažėjantis sniego kiekis ir intensyvūs saulės spinduliai vis greičiau tirpdo ledą.
Būtent šie procesai ir atvėrė Nasiruddino kūną po beveik trijų dešimtmečių. Tai, kas šeimai tapo skausminga pabaiga, kartu yra ir tylus klimato kaitos liudijimas.
Skaudi, bet reikalinga pabaiga
Nasiruddino artimiesiems šis radinys buvo skaudus, tačiau svarbus. Po 28 metų jie pagaliau gavo atsakymus ir galėjo atsisveikinti. Nežinia, kuri ilgus metus slėgė šeimą, buvo nutraukta.
Tokie atradimai pasaulyje, kuriame ledynai tirpsta vis sparčiau, tampa vis dažnesni. Garsiausias pavyzdys – Ötzi, vadinamasis „ledo žmogus“, rastas Alpėse 1991 metais ir atvėręs langą į prieš tūkstančius metų gyvenusių žmonių kasdienybę. Panašiai ir kituose kalnuotuose regionuose periodiškai randami prieš dešimtmečius dingusių alpinistų ar keliautojų kūnai.
Ledas grąžina tai, ką buvo paslėpęs
Tirpstantys ledynai pamažu atveria ne tik geologines ar archeologines paslaptis, bet ir labai asmeniškas, tragiškas žmonių istorijas. Kiekvienas toks radinys – tai priminimas, kad klimato kaita keičia ne tik kraštovaizdį, bet ir sugrąžina seniai įšaldytus likimus.
Nasiruddino istorija baigėsi po 28 metų. Ledas, kuris jį paslėpė, galiausiai leido šeimai atsisveikinti ir užversti vieną skaudžiausių savo gyvenimo skyrių.
